mókytojai, asmenys, ugdantys ir mokantys mokinius pagal formaliojo (pradinėse, pagrindinėse, vidurinėse, aukštesniosiose mokyklose) ir neformaliojo (papildomo ugdymo įstaigose) švietimo programas. Mokytojai, profesinių ir techninių bei aukštųjų mokyklų dėstytojai dar vadinami pedagogais, edukologais.
Mokytojų pagrindinis uždavinys – rengti jaunąją kartą gyvenimui. Jų darbo sėkmė priklauso nuo mokytojo asmenybės (domėjimasis mokslu, technika, menu, siekis perteikti jaunimui kultūros vertybes, gebėjimas ugdyti visapusiškai ir harmoningai brandžią asmenybę, poreikis bendrauti su augančiąja karta, rūpinimasis jos ateitimi, gebėjimas daryti intelektinį, emocinį poveikį mokinių veiklai ir elgesiui), kultūros ir išsilavinimo, profesinio pasirengimo, kūrybiškumo (gebėjimas pateikti žinias nestandartiškai, prognozuoti ugdytinių raidą ir tam kurti atitinkamą ugdymo strategiją). Mokytojo darbo specifiką sudaro nuolatinis bendravimas su įvairaus amžiaus mokiniais, reikalaujantis meilės vaikams, pakantumo, takto, gebėjimo suprasti ugdytinio interesus.
Lietuvos Respublikos prezidentas Gitanas Nausėda Kauno Žalgirio arenoje sveikina mokytojus jų profesinės dienos proga (2019 10 03)
Istorija
Mokytojo profesija yra viena seniausių. Asirijoje, Babilonijoje, Egipte ir kitose senovės Rytų valstybėse mokytojo pareigas ėjo žyniai. Senovės Graikijoje mokytojais (pedotribai, pedagogai) buvo laisvai samdomi piliečiai. Romos imperijoje mokytojai buvo imperatoriaus skiriami valdininkai.
Viduramžiais mokyklas steigė ir joms vadovavo Bažnyčia, mokytojais pradėta skirti krikščionių dvasininkus. Įsikūrus universitetams (12 a.) mokytojai galėjo būti universitetų auklėtiniai. Nemažai mokytojų buvo ir savarankiškai prasilavinusių asmenų, buvusių kareivių, atleistų iš darbo raštininkų, kitų tarnautojų. Vėliau mokytojo pareigas galėjo eiti amatininkų cechų ir pirklių gildijų samdiniai. Didikai laikė namų mokytojus (preceptorius). 17 a. mokytojai tapo valdinių mokymo įstaigų tarnautojais. Absoliutizmo sąlygomis jie buvo monarchų valios vykdytojai, valdininkai. Nuo Renesanso ir reformacijos pradėta kovoti dėl mokytojo savarankiškumo, nepriklausymo nuo valdžios ar Bažnyčios.
Pasauliečių mokytojų profesija pradėjo formuotis 18 amžiuje. Vokietijoje, Prancūzijoje, Ispanijoje ir kitur prie gimnazijų baigiamųjų klasių pradėta steigti mokytojų kursus (seminarijas), kurie rengė pradinių klasių mokytojus. 1805 J. H. Pestalozzi įsteigė Yverdono (Šveicarija) institutą (vidurinė ir pedagoginė mokykla kartu, kuri davė pradžią sistemingam mokytojo rengimui). 20 a. susirūpinta mokytojo filosofijos, mokslinių, pedagoginių, metodinių ir psichologijos žinių, gebėjimų ir įgūdžių lavinimu. Pradėta steigti kvalifikacijos tobulinimo įstaigas, pedagogines bibliotekas, muziejus, prie universitetų organizuoti kursus.
Pirmieji mokytojai Lietuvoje
Lietuvoje pirmieji mokytojai atsirado valdovų ir didikų pilyse: žinoma, kad Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kęstučio dvare Trakuose jo sūnų Vytautą mokė vienuolis. Pirmąjį mokytoją 1397 mini vyskupas A. Vosylius įsakydamas Vilniaus katedrai mokėti mokyklos mokytojui atlyginimą. Žodis mokytojas minimas pirmuosiuose lietuviškuose raštuose (M. Mažvydo, K. Sirvydo, M. Daukšos). Iki 18 a. pabaigos mokytojai buvo daugiausia dvasininkai. 14 a. pabaigoje–15 a. pradžioje mokytojavo svetimšaliai, dažniausiai lenkų vienuoliai. 1469 Žemaičių vyskupas Motiejus II Topolietis Varniuose įsteigė mokyklą (Žemaičių kunigų seminarijos užuomazga) kandidatams į kunigus rengti. Mokyklos mokytoju paskyrė kunigą Mykolą. 1530 Joniškio klebonas M. Lančkis įsteigė mokyklą, kurios mokytojui pats mokėjo atlyginimą ir jį maitino. 16 a. pradžioje jau veikė kelios mokyklos įvairiose Lietuvos vietose: Vilniuje prie Šv. Jono bažnyčios, Žiežmariuose, Eišiškėse, Tauragėje. Manoma, tokių mokyklų buvo daugiau, nes 1522 Vilniaus vyskupijos kapitula paskyrė vieną savo narių mokyklų prižiūrėtoju (scholastiku). 16 a. 3 dešimtmetyje prasidėjęs humanizmo ir reformacijos judėjimas lėmė katalikų ir reformatų, siekiančių ugdyti jaunimą pagal savo pažiūras, konkurenciją, iškilo poreikis mokyti vaikus Šventojo Rašto. 1528 Vilniaus vyskupijos sinodo nutarimu raginta steigti prie bažnyčių mokyklas ir laikyti lietuviškai mokančius vikarus, kurių pareiga buvo mokyti lietuviškai ir lenkiškai rašyti, skaityti Šventąjį Raštą. Didikai samdė namų mokytojus (preceptorius), dažniausia vokiečius arba lenkus.
Iki 1569 atvykstant jėzuitams buvo tik pradinių mokyklų mokytojų. Iki 18 a. valdžios remiami jėzuitai vadovavo mokymui. Nors mokyklų, kurios specialiai rengtų mokytojus, nebuvo, jie paspartino mokyklų steigimą ir didino mokytojų skaičių. 1570 įsteigė Vilniaus jėzuitų kolegiją (1579 ši kolegija pertvarkyta į pirmąją aukštąją mokyklą Lietuvoje – Vilniaus Jėzaus draugijos akademiją ir universitetą; Vilniaus universitetas), 17 a. Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje – apie 20 kolegijų (vidurinių mokyklų).
Panaikinus jėzuitų ordiną, Seimo nutarimu 1773 Abiejų Tautų Respublikoje įkurta Edukacinė komisija (pirmoji Europoje švietimo ministerija), kuri pradėjo kurti valstybinę švietimo sistemą, rengti pasauliečius mokytojus. 1775 Vilniuje įsteigta mokytojų seminarija parapinių mokyklų pasauliečiams mokytojams. 1781–1783 vidurinių mokyklų mokytojus rengė Vilniaus universitetas, 1783–1797 prie jo įkurta Mokytojų seminarija.
Po Abiejų Tautų Respublikos III padalijimo (1795) Lietuvą prijungus prie Rusijos, 1797 Rusijos imperijos valdžia visomis mokyklomis pavedė rūpintis vienuolynams ir parapijoms be atlyginimo, o 1803 mokyklų priežiūrą perdavė Vilniaus universitetui. 1803–1832 mokytojus rengė prie jo, 1820–1832 prie Vyriausiosios dvasinės seminarijos (įkurta 1819) veikusios mokytojų seminarijos. Numalšinus 1863–1864 sukilimą vietoj parapinių pradinių mokyklų imta kurti valdines rusiškas, vadinamąsias liaudies, mokyklas, uždrausta mokyti lietuvių kalba ir mokytojauti katalikams mokytojams. Valdinės mokyklos mokytojams rengti 1864 Vilniaus gubernijoje įsteigta Maladečinos mokytojų seminarija (1875–1914 Vilniaus mokytojų institutas), 1872 Kauno gubernijoje – Panevėžio mokytojų seminarija.
Užnemunėje lietuviai galėjo steigti lietuviškas pradines mokyklas ir mokyti gimtąja kalba (iš graždanka spausdintų vadovėlių). Mokyklų steigėjai galėjo pasirinkti mokytojus. Pradinių mokyklų mokytojus rengė 1866 įkurti Veiverių pedagoginiai kursai, 1872 pertvarkyti į Veiverių mokytojų seminariją, joje galėjo mokytis ir vietos lietuviai, buvo dėstomas lietuvių kalbos kursas. 1867 Rusijos imperijos valdžia, siekdama atitraukti lietuvius nuo lenkų įtakos ir besiformuojančią lietuvių inteligentiją įtraukti į Rusijos kultūrą, vietoj keturklasės Marijampolės apskrities mokyklos (įkurta 1840) įkūrė septynmetę gimnaziją (Marijampolės gimnazija), kurioje galėjo dirbti lietuviai mokytojai.
Lietuviai valstiečiai priešinosi Rusijos valdžios vykdomai vertimo į stačiatikybę politikai, rusifikacijai, dažnai neleisdavo savo vaikų į valdines mokyklas. Jie organizavo slaptąsias mokyklas, kuriose jų pačių samdomi mokytojai – daraktoriai – mokė gimtąja kalba.
Mokytojai Lietuvoje 20 amžiaus pradžioje
Po 1905–1907 revoliucijos Rusijoje buvo leista mokyti lietuvių kalba valdinėse pradinėse mokyklose ir kaip neprivalomąjį dalyką dėstyti lietuvių kalbą vidurinėse mokyklose, mokytojauti lietuviams, jiems stoti į Panevėžio mokytojų seminariją. Lietuviai mokytojai (iš 1134 pradinių mokyklų mokytojų tik 275 buvo lietuviai) pradėjo burtis į draugijas.
1905 Vilniuje sušauktas Lietuvių mokytojų I suvažiavimas (II suvažiavimas vyko tuoj po Didžiojo Vilniaus seimo 1905 12 04–05) nutarė įkurti pirmąją pedagogų organizaciją Lietuvių mokytojų sąjungą (veikė iki 1914). Ši sąjunga 1906–1907 leido mokymo ir ugdymo klausimams skirtą laikraštį Lietuvis (redagavo J. Basanavičius), 1909–1912 Lietuvos ūkininko, 1912–1914 Lietuvos žinių priedą Mokykla (redagavo M. Šalčius) mokytojams. Kauno gubernijoje kunigo K. Olšausko iniciatyva įsteigta Saulės, Suvalkų gubernijoje kunigo J. Staugaičio – Žiburio draugija. Pirmaisiais savo veiklos metais (1906) Saulės draugija Kaune suorganizavo slaptus mokytojų kursus, 1907 jie legalizuoti (vedėjas J. Vokietaitis); tai buvo pirmoji lietuviška pradinių klasių mokytojų seminarija. 1915 šie kursai perkelti į Voronežą, 1918 pabaigoje – vėl į Kauną ir pertvarkyti į pirmąją Lietuvos mokytojų seminariją (iniciatorius ir iki 1925 direktorius J. Vokietaitis).
Panevėžio pedagoginių kursų lietuvių kalbos mokytojai (1911; © Kupiškio etnografijos muziejus)
Vilniuje, kaip ir visoje Vilniaus gubernijoje (iki Pirmojo pasaulinio karo čia buvo tik 15 % lietuvių mokytojų, Užnemunėje – 71 %), dauguma pradinių mokyklų buvo lenkiškos, lietuvių mokyklas čia steigti rūpinosi 1912 įkurta lietuvių švietimo draugija Rytas. Mokytojams rengti Naujojoje Vilnioje 1914 įkurta mokytojų seminarija (priimti 36 mokiniai).
Saulės mokytojų kursai Voroneže; pirmoje eilėje centre sėdi kursų vedėjas Juozas Vokietaitis (1916; © Lietuvos švietimo istorijos muziejus)
Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui visi rusų ir daug lietuvių mokytojų (daugiausia vidurinių mokyklų) pasitraukė į Rusiją. Nemažai lietuvių mokinių ir mokytojų susitelkė Voroneže. Čia įsteigtas privatus Lietuvių mokytojų institutas (pirmoji lietuvių mokytojų rengimo ir tobulinimo institucija). 1917–1918 institutas turėjo 50 klausytojų (iš jų – J. Vokietaitis, J. Damijonaitis, A. Geniušas, S. Matjošaitis). Lietuvoje vokiečių okupacijos laikotarpiu mokyklose liko vien lietuviai mokytojai, ne lietuviai dirbo tik tautinių mažumų mokyklose. Vokiečių valdžia liepė dėstyti vokiečių kalbą kaip atskirą mokomąjį dalyką, dauguma lietuvių mokytojų jos nemokėjo. Vokiečiai steigė mokytojų rengimo kursus, į kuriuos įstoti reikalavimai nebuvo dideli (pakako būti raštingam). Vilniuje veikusi Ryto draugija vokiečių okupacijos laikotarpiu parengė 53 mokytojus.
Mokytojai Mažojoje Lietuvoje
Mažojoje Lietuvoje mokytojai vadinti įvairiai: parapinių mokyklų – precentoriais, žemininkų mokyklų – šulmistrais, turtingesnių šeimų vaikų auklėtojai (namuose) – preceptoriais, guvernantais. 19 a. įsigalėjo apibendrintas mokytojo terminas; juos pradėjo rengti mokytojų seminarijos.
Lietuvių kalba buvo mokyta Karalienės mokytojų seminarijoje, Ragainės mokytojų seminarijoje (įkurta 1882), Pilkalnio (įkurta 1868), Įsruties (įkurta 1880), Klaipėdos preparendumuose (parengiamieji kursai) ir Klaipėdos mokytojų seminarijoje. Nuo 1872 dėstomoji lietuvių kalba pradinėse mokyklose buvo pradėta keisti vokiečių kalba; daug mokytojų aktyviai gynė lietuvių kalbos teises. 1879 mokytojo J. Lapaičio su kitais inteligentais parašytą peticiją, reikalaujančią palikti mokyklose lietuvių kalbą, pasirašė 17 000 asmenų, bet valdžia leido mokyti lietuviškai tik tikybos. Po Pirmojo pasaulinio karo Klaipėdos krašto lietuvininkai reikalavo grąžinti lietuvių kalbą į mokyklas. 1926 Klaipėdos lietuvių pradinės mokyklos vedėjo E. Simaičio iniciatyva įkurta Mokytojų draugija (1929–1932 Mokytojų savišalpos draugija, 1932–1939 Klaipėdos krašto mokytojų draugija), kuri puoselėjo lietuvišką kultūrą, siekė gerinti mokytojų kultūrinę, teisinę ir ūkinę padėtį, rūpinosi Klaipėdos krašto švietimo reikalais.
Klaipėdos mokytojų seminarija (1930; © Mažosios Lietuvos istorijos muziejus)
Mokytojai tarpukario Lietuvoje
Tauragės mokytojų seminarijos moksleiviai fizinio lavinimo pamokoje (1934; © Tauragės krašto muziejus)
Atkūrus nepriklausomą Lietuvą labai trūko mokytojų. Tik dalis per Pirmąjį pasaulinį karą į Rusiją pasitraukusių mokytojų grįžo į mokyklas, kiti, buvę pašaukti į Rusijos kariuomenę, įstojo į Lietuvos kariuomenę arba pradėjo dirbti kitose valdžios įstaigose. Įkurta Švietimo ministerija per karą parengtiems mokytojams (vokiečių įsteigtuose kursuose) leido dirbti, bet mokytojo cenzo jiems nepripažino, gebėjimams tikrinti buvo sudarytos egzaminų komisijos prie Marijampolės, Šiaulių, Panevėžio ir Kauno Saulės mokytojų seminarijų. Pradinių mokyklų mokytojai buvo baigusieji keturmetę mokytojų seminariją, gimnazijos keturias klases arba išėjusieji tolygų mokslą. 1923 prie progimnazijų įsteigti mokytojams rengti dvimečiai kursai (Veiveriuose, Skapiškyje, Alytuje, Vilkijoje, Aukštadvaryje, Jurbarke, Kretingoje, Kudirkos Naumiestyje, Utenoje, Žagarėje, Lazdijuose ir Zarasuose). Iki 1927 kvalifikuotų pradinės mokyklos mokytojų jau pakako, pradėtas įgyvendinti privalomojo mokslo įstatymas 7–11 m. vaikams (oficialiai įgyvendintas 1930).
1919 Kaune įkurta Aukštųjų mokslų draugija įsteigė Aukštuosius kursus, kurie rengė gimnazijų mokytojus (1922 šie kursai pertvarkyti į Lietuvos universitetą, 1930–1946 Vytauto Didžiojo universitetas, 1946–1950 Kauno universitetas). 1935 įkurtas dvimetis Klaipėdos pedagoginis institutas rengė mokytojus šešiametei pradinei mokyklai (kasmet išleisdavo apie 200 naujų mokytojų); 1939 03 perkeltas į Panevėžį, 1939 11 – į Vilnių, 1941 tapo keturmečiu Vilniaus pedagoginiu institutu (nuo 1992 Vilniaus pedagoginis universitetas, nuo 2011 Lietuvos edukologijos universitetas, Lietuvos edukologijos universitetas, nuo 2018 09 01 Vytauto Didžiojo universiteto Švietimo akademija).
mokiniai klasėje su mokytoju Nedzinsku (1939; © Alytaus krašto muziejus)
Nuo 1918 Lietuvos valdžia nuolat leido mokytojo darbą ir teises normuojančius įstatymus ir potvarkius. Švietimo ministerija paskyrė apskričių švietimo įgaliotinius, sudarė apskričių ir didesnių miestų komisijas (iki 1925 šios komisijos skirdavo mokytojus pradžios mokykloms). Mokytojų darbą prižiūrėjo mokyklų inspektoriai (po du tris kiekvienoje apskrityje). 1936 išleidus Pradžios mokyklos įstatymą mokytojai buvo suskirstyti į jaunesniuosius mokytojus, mokytojus ir vyresniuosius mokytojus. Savivaldybės turėjo aprūpinti mokytoją butu, kuru ir šviesa.
1919 pradinėse mokyklose dirbo 1232, 1922 – 2183, 1927 – 3254, 1933 – 4405, 1937 – 4876, 1939 – 6944 mokytojai, 1919 vidurinėse ir gimnazijų mokyklose – 360, 1922 – 941, 1926 – 1589, 1939 – 1898 mokytojai, 1939 specialiosiose mokyklose – 979 mokytojai.
Mokytojai savo lėšomis lankė įvairius pedagoginius vasaros kursus (žemės ūkio, sporto, darbo ir kitus), kartą per metus rinkdavosi į apskrities mokytojų konferenciją, aktyviai dalyvavo visuomeninėje veikloje, organizavo suaugusiųjų kursus. Dauguma mokytojų priklausė organizacijoms: Lietuvių katalikų mokytojų sąjungai, Lietuvių mokytojų sąjungai (1927–1935 Lietuvių mokytojų tautininkų dr. J. Basanavičiaus sąjunga), Lietuvos mokytojų profesinei sąjungai. Leido žurnalus Lietuvos mokykla, Mokykla ir gyvenimas, Mokykla ir visuomenė, Tautos mokykla ir kitus.
Labai sunkiomis sąlygomis mokytojai lietuviai dirbo Lenkijos okupuotame Vilniaus krašte. Lenkų valdžia lietuviškas mokyklas uždarinėjo ir persekiojo mokytojus: juos atleidinėjo iš darbo ir baudė, daug mokytojų buvo kalinta. Ryto ir Kultūros draugijos išlaikė privačias lietuviškas mokyklas, mokytojai lietuviai organizuodavo slaptas, vadinamąsias tėvų, mokyklas, lietuviškas bibliotekėles ir skaityklas, rengė įvairias kultūrines programas, dirbo lietuviškose organizacijose (pvz., Lietuvių mokytojų sąjungoje). Mokytojams rengti buvo organizuojami kursai.
Mokytojai sovietinės okupacijos laikotarpiu
1940 SSRS okupavus Lietuvą švietimo sistema buvo ideologizuojama, politizuojama, centralizuojama, įvesta totali kontrolė. Mokytojai negalėjo reikšti kitokios nuomonės negu oficialioji, jie vieni pirmųjų buvo įtraukti į tremiamųjų sąrašus, laikyti potencialiai pavojingais santvarkai. 1941 06 14–15 ištremta 1098 mokytojai (11 % visų mokytojų). 1944 vėl gresiant SSRS okupacijai daug mokytojų, išsigandę represijų, pasitraukė į Vakarų Europą. Mokytojus rengė nepilnos aukštosios mokyklos: Vilniaus (įkurta 1944 prie Vilniaus pedagoginio instituto, 1946 iškeltas į Klaipėdą, 1956 uždarytas), Šiaulių (įkurtas 1948, 1954 reorganizuotas į Šiaulių pedagoginį institutą, nuo 1997 Šiaulių universitetas), Naujosios Vilnios (1951–1963; dėstomąja lenkų kalba) dvimečiai mokytojų institutai, juos baigusieji gaudavo septynmetės mokyklos mokytojo teises ir galėjo stoti į Vilniaus ir Šiaulių pedagoginio instituto III kursą bei Vilniaus universitetą. 1974 mokytojus (muzikos) pradėta rengti Klaipėdoje (Šiaulių pedagoginio instituto Muzikos fakultete, vėliau Vilniaus konservatorijos Muzikos ir choreografijos fakultete, nuo 1995 Klaipėdos universitete). 1946–1950 mokytojų tobulinimosi kursus rengė Respublikinis pedagoginis kabinetas, 1950–1990 Respublikinis mokytojų tobulinimosi institutas. 1950–1984 kursuose tobulinosi 215 350 mokytojų. Įsteigta mokytojų namų (Vilniaus mokytojų namai, t. p. Kaune, Šiauliuose, Marijampolėje, Panevėžyje). 1940 buvo 9000, 1950 – 16 000, 1960 – 24 600, 1970 – 29 300, 1980 – 30 300, 1987 – 34 600 pradinių, nepilnųjų vidurinių, vidurinių, vaikų su fizine ir protine negalia mokyklų mokytojų.
Mokytojų rengimas atkūrus Lietuvoje nepriklausomybę
Prasidėjus sąjūdžiui 1988 imta reformuoti švietimo sistemą. 1988–1990 parengti teoriniai švietimo reformos pagrindai (mokyklų tipų ir ugdymo turinio koncepcijos). Mokytojus rengia Vytauto Didžiojo universiteto Švietimo akademija (iki 2018 09 01 Lietuvos edukologijos universitetas), Šiaulių universitetas, Vilniaus universitetas, 1991 įkurtas Klaipėdos universitetas, 2000 įkurtos Vilniaus kolegija, Utenos kolegija, 2001 – Klaipėdos kolegija, Marijampolės kolegija, 2002 – Panevėžio kolegija, Žemaitijos kolegija (uždaryta 2016). Mokytojų tobulinimusi rūpinasi Nacionalinė švietimo agentūra (įkurta 2019 sujungiant šešias Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos pavaldžias įstaigas, tarp jų – Ugdymo plėtotės centrą). Nustatytos mokytojo, vyresniojo mokytojo, mokytojo metodininko, mokytojo eksperto kvalifikacinės kategorijos.
Mokytojų skaičius
1
Lietuviškų mokyklų užsienyje mokytojai
Pirmosios lietuviškos mokyklos už Lietuvos ribų pradėtos steigti 19 a. pabaigoje–20 a. pradžioje, daugiausia Jungtinėse Amerikos Valstijose. Iki tol lietuviai emigrantai pasisamdydavo raštingą lietuvį, kuris juos mokė lietuvių, anglų kalbų, skaityti, rašyti, skaičiuoti. Stiprėjančios lietuviškos parapijos pradėjo steigti parapines mokyklas, kuriose mokė lietuvių kalbos, skaityti, rašyti, tikybos (dažniausiai dėstė vargonininkai, klebonai, kiti raštingi žmonės). 20 a. pradžioje pradėjus kurtis lietuvių vienuolynams padaugėjo mokyklų, buvo įsteigtos aukštesniosios mokyklos, atsirado kvalifikuotų mokytojų vienuolių (kai kurios jų vykdavo studijuoti į Vytauto Didžiojo universitetą). 1933 Jungtinėse Amerikos Valstijose veikė 39 parapinės mokyklos, kuriose dirbo 286 vienuolės ir 8 pasauliečiai mokytojai. Po Antrojo pasaulinio karo pirmosios lietuviškos mokyklos 1945 pavasarį ir vasarą buvo steigiamos karo pabėgėlių stovyklose Vokietijoje (daugiausia) ir Austrijoje. Iš pradžių švietimu rūpinosi Lietuvių sąjunga Vokietijoje, nuo 1947 prie Lietuvių tremtinių bendruomenės sudaryta Švietimo valdyba. 1945–1946 pradinėse mokyklose dirbo 296, gimnazijose – 487, progimnazijose – 128, specialiosiose mokyklose – 60 mokytojų. 1947 pradėjus uždarinėti karo pabėgėlių stovyklas, dauguma lietuvių mokytojų persikėlė į Jungtines Amerikos Valstijas, kiti – į Austriją, Kanadą ir kitas šalis. Lituanistiniam švietimui organizuoti ir mokytojams rengti 1949 Čikagoje įsteigta Amerikos lietuvių mokytojų sąjunga ir 1958 Pedagoginis lituanistikos institutas. Rūpintasi steigti šeštadienines lituanistines mokyklas, kurti joms programas, leisti vadovėlius (pirmieji vadovėliai pradėti leisti privačia Bostono mokytojų iniciatyva) Čikagoje ir Niujorke kasmet buvo rengiami lietuvių mokytojų suvažiavimai, kuriuose svarstyti tautinio švietimo klausimai, organizuotos mokytojų stovyklos. 1960 lietuviškose mokyklose dirbo 163, 1980 – 262, 1990 – 216, 2007 – 247 mokytojai.
Ryšiai su užsienio lietuvių bendruomenėmis
Atkūrus nepriklausomybę Lietuvos Respublikos Vyriausybė ir užsienio lietuvių bendruomenės siekia stiprinti užsienio lietuvių ryšį su Lietuvą, skatina juos mokyti lietuvių kalbos, puoselėti lietuvybę, rūpinasi lituanistiniu švietimu. Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerija ir Tautinių mažumų departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės rengia užsienio lietuvių mokyklų mokytojų kvalifikacijos tobulinimo seminarus, kultūrinio bendradarbiavimo stovyklas, aprūpina užsienio lietuvių mokyklas tautine atributika, lietuvių kalbos ir etnokultūrinio mokymo metodinėmis ir vaizdinėmis priemonėmis.
2271
mokytojas; pedagogas; edukologas