molekulnė fzika, fizikos sritis, kuri medžiagos savybes nagrinėja remdamasi jos mikroskopine sandara. Pagrindinis molekulinės fizikos mikroskopinės sandaros elementas yra molekulė, t. p. gali būti atomas, jonas. Molekulinė fizika tiria dujas, skysčius, kietuosius kūnus, plazmą, t. y. jų sandarą ir įvairius juose vykstančius reiškinius: medžiagos molekulių sąveiką, sandaros kitimą nuo išorinio poveikio (išorinio lauko, slėgio ir kitų), fazinį virsmą ir fazių pusiausvyrą (garavimą, lydymąsi, kondensaciją, kristalo augimą ir kita); kritinę būseną, kritinius reiškinius; paviršinius reiškinius fazių sąlyčio paviršiuose; pernašos reiškinius (difuziją, elektrinį laidumą, šiluminį laidumą ir kita). Medžiagų sandarai tirti taikomi sandaros rentgeninės analizės, elektronografijos, neutronografijos metodai. Teoriniai molekulinės fizikos metodai – termodinamika, statistinė fizika, fizikinė kinetika. Plėtojantis molekulinei fizikai susikūrė naujos mokslo šakos: fizikinė chemija, kietojo kūno fizika, molekulinė biologija, plazmos fizika, fizikinė kinetika, statistinė fizika. Molekulinės fizikos pradžia siejama su 18 a. antroje pusėje pradėtais kapiliarinių reiškinių stebėjimais, lėmusiais kiekybinius molekulių sąveikos tyrimus. 18 a. pabaigoje–19 a. pradžioje suformuluoti paviršinių reiškinių teorijos pradmenys. 19 a. viduryje sukurta kinetinė dujų teorija, kiek vėliau – klasikinė statistinė fizika, pirmosios molekulinės fizikos teorijos. 20 a. pradžioje įrodytas molekulių egzistavimas. 20 a. intensyviai plėtoti medžiagų sandaros eksperimentiniai tyrimai, sukurti kvantine mechanika grindžiami medžiagų sandaros teoriniai tyrimo metodai, tebeplėtojami pernašos reiškinių, fazinių virsmų, kritinių reiškinių tyrimai. Nuo 20 a. antros pusės Lietuvoje teoriškai ir eksperimentiškai tiriami pernašos reiškiniai, faziniai virsmai daugiausia kietuosiuose kūnuose.
2469