monològas (gr. monologos < monos – vienas, vienintelis, vientisas + logos – kalba, žodis), kūrinio veikėjo kalba, neįeinanti į dialogą ir tiesiogiai nepriklausoma nuo kitų veikėjų replikų. Monologui priskiriama prakalba, pranešimas, pasakojimas, malda, išpažintis ir kiti panašūs žanrai. Monologai būdingi pasakojamajai literatūrai (N. Gogolio apysaka Pamišėlio užrašai / Zapiski sumasšedšego 1835, monologinės A. Čechovo apysakos, G. de Maupassant’o novelės), įvairiems poezijos žanrams, dažniausiai išpažintinei lyrikai, dramos kūriniams. Monologas gali būti skirtas sau pačiam (anglų kalba soliloquy) arba skaitytojui, žiūrovui – kam nors, į ką kreipiamasi (pvz., Marko Antonijaus kalba W. Shakespeare’o tragedijoje Antonijus ir Kleopatra / Antony and Cleopatra, išspausdinta 1623; Čackio kalbos A. Gribojedovo eiliuotoje komedijoje Vargas dėl proto / Gore ot uma, parašyta 1822–24). Monologas susiklostęs į tam tikrą siužetinį kūrinį vadinamas pjese monologu arba monodrama.
Dramos kūriniuose monologu skaitytojams arba žiūrovams pranešama apie veiksmo aplinkybes ar stiprius veikėjų išgyvenimus – ryžtą ir abejones, gilią depresiją ar pakilumo būseną, kurie dažnai sutampa su dramos kulminacija. Senovės graikų dramoje monologai buvo paremti sofistika (Euripido dramos, 17 a. šį principą perėmė P. Calderónas de la Barca). W. Shakespeare’o dramose monologais išryškinamos veikėjų mintys, emocijos ir veiksmų motyvas (vienas žymiausių monologų dramoje Hamletas, parašyta 1599–1601). Klasicizmo ir romantizmo dramose turėjo bendravimo ir jausminę paskirtį. 18 a. monologais buvo išsakomos ideologinės, filosofinės ar politinės propagandinės kūrinio idėjos (P.‑A. de Beaumarchais Figaro vedybos / Le Mariage de Figaro, pastatyta 1784, J. W. Goethe’s dramos). Natūralizmo dramose monologo vengta, jis vyravo tik mažuosiuose dramos ir prozos žanruose (L. Pirandello kūriniai). Poezijoje lyrinius monologus ištobulino R. Browningas ir A. Tennysonas, 20 a. – J. Ashbery (g. 1927), T. S. Eliotas, T. Hughesas, H. MacDiarmidas. Monologas prozoje dar vadinamas vidiniu monologu.
LIETUVIŲ literatūroje monologinių kūrinių parašė Žemaitė, J. Tumas‑Vaižgantas, L. Gira. Ryškūs monologai B. Sruogos, V. Mykolaičio‑Putino, J. Grušo, Just. Marcinkevičiaus dramose. Lyriniai monologai būdingi daugelio romantinę tradiciją tęsiančių poetų kūrybai.
2271