morfonologija

morfonològija (gr. morphē – forma + fonologija), mokslas, tiriantis morfemų fonologinę sandarą ir fonologinių elementų (fonemų ir prozodemų) kaitas morfemose. Laisvojo kirčio kalbų morfonologijos sudedamoji dalis yra akcentologija, arba kirčiavimas. Morfemų sandara ir fonemų panaudojimas skirtingose morfemose priklauso ir nuo kalbų, ir nuo morfemų tipo. Pvz., semitų kalboms būdinga 3 priebalsių šaknis (išimtį sudaro įvardžiai ir kai kurie kiti jiems giminiški žodžiai), balsiai atlieka panašų vaidmenį kaip indoeuropiečių ir daugelio kitų kalbų afiksai (plg. kataba ‘jis parašė’ : kitāb[un] ‘knyga’). Indoeurofpiečių kalbų šaknys daug įvairesnės, balsiai ir dvibalsiai yra tokia pat sudedamoji šaknies dalis kaip ir priebalsiai, nors daugiausia informacijos perteikia šių kalbų priebalsiai. Liet. kalboje morfemos tipas lemia jos garsinę sudėtį. Viena fonema gali sudaryti tik įvardinę šaknį (pvz., k‑às, t‑à, j‑s, š‑s). Daiktavardžių ir būdvardžių šaknys turi mažiausiai dvi fonemas ir visada baigiasi priebalsiu; dauguma šios rūšies šaknų yra CVC tipo (priebalsis–balsis–priebalsis, pvz., pūg‑à, tóš‑is, žl‑as) ir tik retai jos būna dviskiemenės (pvz., kadag‑ỹs, vãsar‑a, rškan‑as), dar rečiau – triskiemenės (pvz., dẽdervin‑ė, kankórėž‑is, lagamn‑as). Veiksmažodžio šaknis gali baigtis ir balsiu (pvz., d‑ti, lý‑ti, ló‑ti, dži‑ti).

Šaknyse vartojamos vsos kalbai būdingos fonemos, afiksuose – tik nedidelė jų dalis. Pvz., lietuvių kalbos galūnėse yra tik priebalsiai /s/, /m/, /j/, /t/, /n/ (tik iliatyvo galūnėse: laukañ, laukúosna), priešdėliuose – /p/ (ãp‑kalbos, pa‑kel, pó‑dirvis), /r/ (pér‑trauka, pre‑angis), /n/ (ne‑sėkm, núo‑kalnė, iñ‑kilas), /t/ (añt‑pirštis, ãt‑garsis), /š/ (š‑vakarės, preš‑piečiai), /s/ (su‑tarts, s‑smauka, sán‑kaupa), /ž/ (ùž‑jūris, užúo‑vėja), /m/ (tik vietoj /n/ prieš lūpinius sprogstamuosius priebalsius: sám‑būris, i‑pilas); intarpą sudaro vienintelė fonema /n/, vietoj kurios prieš lūpinius sprogstamuosius priebalsius yra /m/, prieš nesprogstamuosius – balsio ilgumas (plg. ge‑ñ‑da : gẽdo, bet šla‑‑pa : šlãpo).

Kalbininkai daugiausia yra tyrinėję morfonologinę fonemų kaitą (balsių kaita, metatezė, priebalsių kaita). Kai kurios kalbotyros mokyklos (pvz., Peterburgo mokykla, deskriptyvinė lingvistika) morfonologijai priskiria ir neutralizacijos reiškinius. Reguliarių kaitų atvejais kartais įsivedamas specialus nefonologinis vienetas – morfonema (pvz., žodžio sukčius nekaitmeninis [č’] priskirtinas vienai mornofemai {t’} arba {T’}). Morfologinės kaitos atsiranda dėl garsų sistemos raidos netolydumo, todėl iš jų galima atkurti ankstesnį tos sistemos vaizdą. Toks atkūrimas vadinamas vidine rekonstrukcija.

L: W. U. Dressler Morphonology: The Dynamics of Derivation Ann Arbor 1985.

1824