mozūrų tautiniai drabužiai (19 a., Mozūrijos ir Varmijos etnografijos muziejus Olsztyne)
mozūrų gyvenamasis namas (19 a., Olsztyneko skansene)
Mozrija, Mozrai (vok. Masuren, lenk. Mazury) Rytų Prūsijos istorinė sritis. Apėmė Senprūsių didįjį ežeryną, Senprūsių žemumos pietinę dalį ir Mozūrijos aukštumą (dabar Lenkijos Varmijos Mozūrų vaivadijos rytinė dalis).
Susidarė 14–17 amžiuje. Iš pradžių vadinta Lenkų valsčiais (vokiškai polnische Ämbter). Prūsijos karalystės valdžia, norėdama pabrėžti srities skirtingumą nuo Lenkijos, po 1815–18 administracinių ir teritorinių reformų oficialiuose dokumentuose ją ėmė vadinti vien Mozūrijos vardu. 1736–1818 Mozūrija priklausė Lietuvos departamentui, 1818–1945 – Gumbinės apygardai. 20 a. pradžioje toje apygardoje liko mozūriška tik Alėckos apskritis, kita dalis prijungta prie 1905 sudarytos Alnaštyno (Allensteino) apygardos.
Mozūrijos teritorijoje kelis tūkstantmečius gyveno aisčiai (baltai). Pirmame tūkstantmetyje ten žinomos vakarų baltų gentys galindai, bartai (prūsai), sūduviai, palekiai (vakarų jotvingiai), Mozūrijos šiaurėje – dalis pietų nadruvių. Su jais nuo 12 a. pradžios kovojo mazoviečiai bei Palenkės ir Dobrynės lenkai. Jie anksčiau apsikrikštijo ir sukūrė valstybę, tad ilgainiui kolonizavo šias senovės baltų žemes. Kolonizacija paspartėjo, kai 13 a. minėtas prūsų žemes ir dalį jotvingių žemių užkariavo Vokiečių ordinas. Mažai liko galindų ir sūduvių: 13–14 a. jų dalis pasitraukė į Lietuvos valstybę, kitus kryžiuočiai ištrėmė į prūsų sembų žemes prie Baltijos. Ežerų ir upių kraštas apaugo giriomis. Daugiausia sūduvių išliko Mozūrijos šiaurėje (jie su dalimi šiaurės prūsų ir su pietų nadruviais iki 16 a. virto lietuvininkais).
Mozūrijoje išlikę prūsai ir sūduviai lenkėjo, vėliau, kaip ir patys mozūrai – vokietėjo, todėl Mozūrijos evangelikų liuteronų kultūra turi ne tik mazoviečių, germanų, bet ir baltų etninių elementų. Susidarė daugiakultūris 3–4 etninių grupių regionas. Ilgainiui susiklostė lenkų kalbos mozūrų tarmė. Mazoviečių ir mozūrų etniniai skirtumai ryškėjo nuo 16 a. dėl skirtingų konfesijų (katalikybė ir evangelikų liuteronų tikėjimas), vokiečių įtakos ir baltiškojo substrato. Mozūrijos ir Mažosios Lietuvos šiaurės riba ėjo maždaug Geldapės upe. Paribyje pamaldos bažnyčiose vykdavo 3 kalbomis: vokiečių, lietuvių ir lenkų. Nuo 1709–11 didžiojo maro ir bado Mozūrijoje mirė iki 80 000 žm., t. y. perpus mažiau nei Mažojoje Lietuvoje – Mozūrijos teritorija gerokai mažesnė, be to, nuo epidemijos apsaugojo girios, ežerai, palyginti mažas gyventojų tankis. Dėl reformacijos Mozūrijoje įkurta lenkų mokyklų, lenkiškai dėstyta Karaliaučiaus universitete, krašto evangelikų bažnyčiose pamokslai sakyti mozūrų tarme. 1756 Mozūrijoje veikė 586 lenkiškos ir 16 mišrių kaimo mokyklų; jose iki 18 a. pabaigos dėstyta lenkiškai (mozūrų tarme). 1875 Gumbinės apygardoje (jai priklausė Mozūrija) veikė 352 mišrios vokiečių ir lietuvių ir 388 vokiečių ir mozūrų pradinės mokyklos. Jos sudarė apie 46 % visų apygardos pradinių mokyklų. Dar 1837, oficialios statistikos duomenimis, mozūrų kalba vyravo kaime. Vokietybė Mozūrijoje, kaip ir Mažojoje Lietuvoje, ėmė stiprėti, kai 1872–76 Prūsijos valdžios potvarkiais mozūrų kalba pašalinta iš viešojo gyvenimo. Sparčiausiai vokietėjo lietuvininkų ir mozūrų pasienio teritorija, tautiškai mišri ir dėl to mažiausiai atspari palei Karaliaučiaus–Ylavos–Barštyno–Nordenburgo–Unguros–Geldapės ruožą. Kitaip nei Mažojoje Lietuvoje, atsparesni germanizacijai liko paribiai su Lenkija. 19 a. antroje pusėje tarp mozūrų prasidėjęs kultūrinis judėjimas buvo silpnesnis nei Mažojoje Lietuvoje – čia mažiau buvo tautinės inteligentijos, t. p. kultūros, švietimo, visuomeninių organizacijų, lenkų raštijos, spaudos. Kitaip nei Mažoji Lietuva Didžiajai Lietuvai, Mozūrijos kultūra darė menką poveikį visai lenkų raštijai ir literatūrai. 1910 mozūrais save laikė apie 56 % Mozūrijos gyventojų (8 % jų – katalikai), 1890 buvo apie 292 000 (51 %), 1925 – apie 55 000 (apie 9,5 %) gyventojų, kalbančių lenkiškai. 1825–1910 suvokietėjo apie 40 % Mozūrijos gyventojų. Mozūrams valstybingumas sutapo su vokiškumo samprata. Dėl aukštesnio nei Lenkijoje pragyvenimo ir kultūros lygio, aktyvios vokiečių propagandos ir valdžios gąsdinimų per 1920 plebiscitą už susijungimą su valstybingumą atkūrusia Lenkija balsavo tik apie 10 % gyventojų.
1945 pradžioje Mozūriją užėmė SSRS kariuomenė. Potsdamo konferencijos (1945) nutarimais Mozūrija su Varme ir Pavysliu (2/3 Rytprūsių) atiteko Lenkijai. Komunistų valdžia evangelikus mozūrus laikė vokiečių naciais, dalį jų deportavo į Rytų Vokietiją, kiti emigravo į Vokietijos Federacinę Respubliką. Po II pasaulinio karo Mozūrijoje apsigyveno repatriantų iš Lenkijos iki II pasaulinio karo valdytų žemių (ir iš Vilniaus krašto). 1945 Lenkijoje gyveno apie 100 000, 2008 – apie 15 000 mozūrų. Nyksta mozūrų tarmė. Dauguma senųjų mozūrų (kaip ir lietuvininkų) gyvena Vokietijoje, nedidelė bendruomenė – Danijoje. Išeivijos ir Lenkijos mozūrai susivienijo į Olsztyne 1991 įkurtą Mozūrų bendriją (Stowarzyszenie Mazurskie). Nuo 1957 Olsztyne leidžiamas tęstinis leidinys Komunikaty Mazursko‑Warmińskie.
L: W. Wielhorski Etnografiniai klausimai Rytų Prūsuose Kaunas 1931; A. Matulevičius Prūsai, lietuviai, vokiečiai ir lenkai Prūsijoje / Lietuvininkų kraštas Kaunas 1995; A. Weiss Preussisch‑Litauen und Masuren 3 Bde Rudolstadt 1878–79; S. Sempolowska Mazury Pruskie Warszawa 1920; E. Sukertowa Mazury w Prusach Wschodnich Kraków 1927; Mazury i Warmia 1800–1870 Wrocław 1959; W. Hubatsch Masuren und Preussisch‑Litthauen 1870–1920 / Zeitschrift für Ostforschung. Jg. 14 H. 4, Jg. 15 H. 1 Marburg–Lahn 1965–66; A. Wakar O polskości Warmii i Mazur w dawnych wiekach Olsztyn 1969; Kultura ludowa Mazurów i Warmiaków Wrocław 1976; G. Jasiński Mazury w drugiej połowie XIX wieku Olsztyn 1994; J. Jasiński Mędzy Prusami a Polską Olsztyn 2003.
415