muziejininkỹstė, muzeològija, mokslas, kurio objektas yra pažintinis ir vertinamasis žmonių santykis su tikrove (muzealumas).
Tiria žmonių veiklos ir gamtos objektų, atliekančių visuomeninės atminties funkciją, atranką, tyrimus, saugojimą, eksponavimą. Skirstoma į taikomąją (tiria muziejų organizavimą, funkcijas, veiklą), istorinę ir teorinę muziejininkystę.
Muziejininkystės raida
muziejininkystės pradininko Samuelio von Quicchebergo portretas (apie 1556, dailininkas Hansas Muelichas)
Muziejininkystės pradininku laikomas Samuelis von Quicchebergas (1529–67), knygoje Išminties šaltinis – įrašai arba titulai įžymiausio muziejaus… (Theatrum sapientiae – Traktat inscriptiones vel tituli theatri amplissimi… 1565) išdėstęs muzeografijos principus (muziejaus organizavimo, rinkinių tvarkymo metodika). Muzeografiniai tyrinėjimai vyravo iki 19 a. pabaigos, svarbiausi veikalai: Casparo Friedricho Neickelijaus Muzeografija, arba nurodymai, kaip teisingai suprasti ir naudingai įrengti muziejus (Museographia oder Anleitung der Museorum oder Raritätenkammern 1727), C. von Linné Botanikos filosofija (Philosophia botanica 1751), Keliautojo vadovas (Instructio peregrinatoris 1759). Muzeologijos terminas pirmąsyk paminėtas 1878. Muziejininkystė kaip mokslas formuojasi nuo 20 a. 5 dešimtmečio.
Muziejininkystės teoriją tiria ir plėtoja atskiri tyrimų centrai (Japonijos muziejų vadybos akademija Tokijuje, Reinwardo akademija Amsterdame, Muziejininkystės institutas Berlyne) ir universitetų padaliniai (Muzeologijos katedra Masaryko universitete Brno, Čekija). 20 a. 7 dešimtmetyje susiformavo Zbyněko Zbyslavo Strańský Brno muziejininkystės mokykla, muziejininkystę apibrėžianti kaip muzealumo mokslą. Nuo 20 a. 9 dešimtmečio plėtojasi vadinamoji Naujosios muziejininkystės mokykla (S. Curuta, Peteris van Menschas ir kiti), skelbia naujas teorines ir metodologines muziejininkystės prielaidas (bendruomeninė muziejininkystė, visapusiškas muziejus) ir metodines nuostatas (visuomenės interesai lemia, kas taps kultūros paveldu; visuomenės lūkesčiai subrandina muziejus).
Muziejininkystė Lietuvoje
Lietuvoje muziejininkystė kartais apibrėžiama kaip mokslas apie muziejus, jų veiklą ir istoriją (dar vadinama muzeologija) arba kaip muziejų kolekcijų aprašymas (dar muzeografija).
Muziejininkystės pradžia sietina su 1815 Johano Lobenweino leidiniu apie Vilniaus universiteto Anatomijos teatro (muziejaus) ypatybes ir paskirtį (Viešojo Imperatoriškojo Vilniaus universiteto posėdis, skirtas iškilmingam naujojo žmonių ir gyvūnų anatomijos teatro atidarymui Vilniuje 1815 spalio 15 dieną (Zagajenie publicznego posiedzenia Uniwersytetu Imperatorskiego Wileńskiego przy uroczystem otwarciu nowego teatru anatomii ludzkiey i zwierzęcey dnia 15 pażdziernika 1815 w Wilnie 1815), t. p. ir E. Tiškevičiaus skelbta muziejaus – šalies veidrodžio – koncepcija.
Iki 21 a. vyravo istorinės ir taikomosios muzeologijos tyrinėjimai. Tyrinėtojai – daugiausia muziejininkai ir mokslininkai, susiję su muziejų veikla ir muziejininkyste, kaip taikomosios muzeologijos, dėstymu (P. Galaunė, P. Bugailiškis). Nuo 20 a. 9 dešimtmečio Lietuvos muziejų kultūros paveldo globos organizacijų problemas tyrė Nastazija Keršytė (1948–2016). Išleista mokslinių monografijų: Z. Žemaitytės Paulius Galaunė (1988), N. Keršytės Lietuvos muziejai iki 1940 metų (2003), straipsnių rinkinys Muziejų vadyba (2002).
Leisti periodiniai leidiniai, skirti muziejininkystei ir kraštotyrai, paveldo apsaugai: Gimtasai kraštas (1934–43), Muziejai ir paminklai (1966–89). Lietuvos istorijos ir etnografijos muziejus 1987–89 leido Metodiką, kur skelbė muzeografinius rašinius, 1989–90 leistas Muziejininkystės centro biuletenis, nuo 1992 leidžiamas Muziejininkystės biuletenis (nuo 2003 – Lietuvos muziejai). Istorinės ir taikomosios muziejininkystės straipsnius skelbia tęstiniai leidiniai Etnografija (nuo 1991, Lietuvos nacionalinis muziejus), Metraštis (nuo 1996, Lietuvos dailės muziejus), Lietuvos muziejų rinkiniai (nuo 1998, Lietuvos muziejų asociacija). 2001 Vilniaus universitete pradėti teorinės muziejininkystės tyrimai.
muziejininkystės pradininko Samuelio von Quicchebergo portretas (apie 1556, dailininkas Hansas Muelichas)
L: F. Waidacher Bendrosios muzeologijos metmenys Vilnius 2007; N. Keršytė Muzeologija Lietuvos mokslo kontekste / Knygotyra 2003 t. 40.
1973