muzikològija (muzika + gr. logos – mokslas), muzikos mokslas; muziką tirianti menotyros šaka. Aprėpia visas su muzika sietinas intelektualiosios ir praktinės veiklos, profesionaliosios ir mėgėjų muzikos, muzikinio gyvenimo sritis. Muzikologiją sudaro muzikinės veiklos prielaidas nagrinėjančios disciplinos muzikinė akustika, organologija (muzikos instrumentologija), muzikos fiziologija, muzikos psichologija, muziką kaip meno šaką nagrinėjančios disciplinos etnomuzikologija, muzikos istorija (apima šaltinių mokslą, muzikos istoriografiją, muzikos bibliografiją, muzikos leksikografiją, muzikos ikonografiją, muzikos paleografiją), muzikos teorija (muzikos kalbą ir formas nagrinėjančių disciplinų ciklas), specialioji ir bendroji pedagogika (muzikos edukologija), interpretacijos teorija, muzikos kritika, muziką jos prigimties bei būties požiūriu nagrinėjančios disciplinos muzikos estetika ir muzikos sociologija, muzikologijos savistaba – jos istorija ir teorija (mokslotyros sritis). Kartu su tradiciniais estetikos, menotyros, pačios muzikologijos specifiniais nagrinėjimo metodais naudojami tarpdisciplininiai kitų mokslo sričių (psichoanalizės, informacijos teorijos, hermeneutikos, struktūralizmo, semiotikos ir kiti) metodai.

Senosiose kultūrose muzikologiją sudarė dvi disciplinos – muzikos estetika (kosmologinė muzikos prigimties samprata, jos vaidmens valstybės gyvenime, auklėjime teorija) ir muzikos teorija (garso pažinimu grindžiamas jos sistemų, dermijos, melodikos, ritmo mokslas). Muzikos psichologijos, istorijos, sociologijos ir kitų muzikologijos disciplinų idėjos buvo pavienės arba nesistemiškos. Toks muzikologijos modelis būdingas tradicinėms Rytų, Bizantijos, islamiškajai arabų, Europos viduramžių kultūroms. Pastarojoje muzikologijos problemų apimtį, disciplininę sandarą (pvz., notacijos teorijų, kontrapunkto, harmonijos ir kitų disciplinų susidarymas) plėtė nuolat įvairėjanti kūrybinė praktika ir jos poreikiai. Nuo viduramžių dažnai pati muzika buvo vadinama muzikos mokslu (lotyniškai sciencia, ars musica, musica speculativa, musica theoretica, musica contemplativa). 18 a. gimtosiomis (ne lotynų) kalbomis muzika buvo vadinama ir mokslu, ir menu (vokiškai Wissenschaft und Kunst) – taip ją vadino J. Matthesonas, F. W. Marpurgas.

1770 tuometinės muzikologijos vaizdą sistemiškai pateikė prancūzų muzikologas ir kompozitorius N.‑É. Framery. Jis suskirstė muzikologiją į akustiką, praktiką ir istoriją, kiekvieną šią šaką dar keliskart suskaidė į smulkesnes (konkretesnes) atšakas: akustiką – į metafiziką, fiziką ir matematiką, praktiką – į kūrybą ir atlikimą, istoriją – į muzikos ir muzikų, tautinę (t. y. prancūzų) ir kitatautę, senovės ir dabarties istoriją. J. N. Forkelis veikale Visuotinė muzikos istorija (Allgemeine Geschichte der Musik 1 tomas, 1788) aprašė muzikos teorijos sandarą – garso fizika, garso matematika, muzikos gramatika, retorika ir kritika. 1792 sudarytoje muzikos bibliografijoje Visuotinė muzikos literatūra (Allgemeine Literatur der Musik) aprašomus veikalus jis suskirstė į istorinius ir teorinius.

19 a., pasikeitus sąvokos muzika turiniui (žodį muzika pradėjus vartoti tik muzikos praktikos – kūrybos ir atlikimo – prasme), įsitvirtino muzikologijos terminas. 1827 išleistas J.‑B. Logier veikalas Muzikos mokslo sistema (System der Musikwissenschaft) įteisino žodžio Musikwissenschaft vartoseną vokiečių kalboje. 1885 žurnaleVierteljahresschrift für Musikwissenschaft nr. 1 paskelbtas G. Adlerio straipsnis Muzikos mokslo apimtis, metodas ir tikslas (Umfang, Methode und Ziel der Musikwissenschaft) laikomas šiuolaikinės muzikologijos teorijos raidos pradžia. Jame nagrinėjama muzikologijos objektų ir metodų visuma, atskirų disciplinų tipai bei sąveikos. Muzikologija suskirstyta į dvi dalis – istorinę ir sisteminę (pastarajai priskirtos teorinės disciplinos, estetika, psichologija, pedagogika ir muzikologija vadinama etnologija), pateiktas pagalbinių disciplinų sąrašas (bibliografija, archyvistika, šokio istorija, liturgika, akustika ir kita). Susidaręs muzikos istorijos ir sistematikos (siauriau – teorijos) dvilypumas, labai skirtingų tipų reiškinių priskyrimas etnomuzikologijos objektui (priskirta pirmykščių genčių, liaudies ir neeuropinių didžiųjų kultūrų muzika), muzikos sociologijos trūkumas paskatino naujus problemos tyrinėjimus specialiuose straipsniuose bei dažniausiai Muzikologijos įvadu vadinamuose veikaluose (H. Riemanno, vėliau G. Haydono, K. G. Fellererio, H. Husmanno, J. Chailley, A. Machabey, Z. Lissos, O. Elscheko ir kiti veikalai). Dvilypumo siekta išvengti padidinus muzikologijos šakų skaičių (kaip savarankiškas nuo sisteminės muzikologijos atskyrus muzikos estetiką, muzikos sociologiją, etnomuzikologiją). Nuo etnomuzikologijos atskirta neeuropinių civilizacijų muzika priskirta muzikos istorijai. 20 a. antroje pusėje savarankiška muzikologijos sritimi laikoma muzikinė semiotika. Vis dėlto muzikologijoje vyrauja muzikos istorijos ir teorijos (sistematikos) dichotomija arba pavienių disciplinų kaip savarankiškų muzikologijos šakų traktuotė.

L: E. Tarasti Semiotika kaip bendroji muzikologijos kalba / Krantai 1992 nr. 2; Muzika kaip kultūros tekstas / sud. R. Goštautienė Vilnius 2007; A. Machabey La musicologie Paris 21969; C. Dahlhaus Einführung in die systematische Musikwissenschaft Köln 1971; Z. Lissa Wstęp do muzykologii Warszawa 1974; J.‑J. Natiez Musicologie générale et sémiologie Paris 1984.

1552

Papildoma informacija
Turinys
Bendra informacija
Straipsnio informacija
Autorius (-iai)
Redaktorius (-iai)
Publikuota
Redaguota
Siūlykite savo nuotrauką