Staryckyj Mychailo (ukr. Михайло Старицький; Mychaila Starýckis) 1840 12 02Kliščyncai (Čerkasų sr.) 1904 04 14Kijevas, ukrainiečių rašytojas, vertėjas, teatro ir kultūros veikėjas. Nuo 1864 vaidino mėgėjų teatro būreliuose. 1865 baigė Kijevo universitetą (teisę). 1871 Kijeve su kompozitoriumi M. Lysenko įkūrė Ukrainos scenos aktorių draugiją, rašė M. Lysenkos operų libretus (Kalėdų naktis / Rizdvjana nič 1873, Tarasas Bulba 1890, abu pagal N. Gogolį), rinko liaudies dainas, kurias M. Lysenko harmonizavo. 1883–84 leido literatūros ir meno almanachą Rada. 1883 įkūrė pirmąją profesionalią ukrainiečių teatro trupę, iki 1893 jai vadovavo. Kijeve vadovavo Literatūros ir meno draugijos teatro trupei, rengė spaudai almanachą Nova Rada. Svarbi M. Staryckio literatūrinio palikimo dalis – kitų rašytojų kūrinių laisvo pobūdžio inscenizacijos ir adaptacijos: Čigonė Aza (Cyganka Aza 1888) pagal J. I. Kraszewskį, Žiemos vakaras (Zymovyj večir 1888) pagal E. Orzeszkową.
Mychailo Staryckyj
Žymiausios originalios dramos: Nebuvo lemta (Ne sudylos′ 1883), Oi neiki, Hryciau, į tą vakarėlį (Oj ne chody, Grycju, ta j na večornyci 1890), Likimas (Talan 1894), Marusia Bohuslavka (1897), Paskutinė naktis (Ostannja nič 1899). Dramaturgijai būdinga ryškios situacijos ir veikėjų charakteriai, socialinis patosas, vėlyvosioms dramoms – filosofiškumas ir H. Ibseno teatro idėjų poveikis. Išplėtė ukrainiečių poezijos žanrų ir poetinės raiškos paletę, nutolo nuo stereotipiško vadinamojo dainuojančio valstiečio įvaizdžio. Poezijai (rinkinys Iš seno sąsiuvinio. Dainos ir godos / Z davn′ogo zšytku. Pisni ta dumy 1881) būdinga socialinės, patriotizmo temos, intymus lyrizmas. Rusų kalba sukūrė istorinius romanus Mazepos jaunystė (Molodost′ Mazepy 1898), Bušos gynyba (Oborona Bušy 1899), romanų trilogiją apie Bohdaną Chmelnyckį (3 t. 1894–97). Išvertė į ukrainiečių kalbą I. Krylovo, A. Puškino, N. Lermontovo, A. Mickevičiaus, G. Byrono, J. W. Goethe’s, H. Heine’s, H. Chr. Anderseno, V. Hugo kūrinių, W. Shakespeare’o Hamletą (1882).
1551