Zerov Mykola (ukr. Микола Зеров; Mykola Zeròvas) 1890 04 26Zinkiv (Poltavos sr.) 1937 11 03Sandarmoch (Karelija), ukrainiečių poetas, literatūrologas, vertėjas. Neoklasikų sambūrio lyderis, vadinamosios sušaudytojo atgimimo kartos atstovas. 1914 baigė Kijevo universitetą (filologiją). 1918–20 dėstė Kijevo architektūros institute (ukrainiečių kultūros istoriją), nuo 1920 – Baryšivkos socialinių mokslų ir ekonomikos mokykloje, 1923–34 – Kijevo liaudies švietimo institute; profesorius (1923). Griežtėjant bolševikų režimo ideologinei politikai nuo 1927 nebegalėjo spausdinti poezijos kūrinių ir kritikos straipsnių, nuo 1930 buvo nuolat verčiamas atlikti viešą savikritiką ir smerkti kitus rašytojus. 1934 atleistas iš Kijevo liaudies švietimo instituto. 1935 suimtas, apkaltintas teroristine kontrrevoliucine veikla ir nuteistas 10 m. kalėti lageryje (kalėjo Solovkuose). 1937 sušaudytas.
Mykola Zerov
Poezijai (rinkiniai Kamena 1924, Sonnetarium, išleista 1948, Catalepton, išleista 1952, Corrolarium, išleista 1958; pomirtiniai išleisti išeivijoje) būdinga filosofiškumas, subtili kalba, ypatingas formos meistriškumas, gausūs antikinės mitologijos ir Biblijos motyvai. 20 a. 3 dešimtmečio diskusijose apie literatūrą prieštaraudamas panfuturistams ir proletkulto šalininkams bei kritikuodamas ukrainiečių literatūros provincialumo apraiškas M. Zerovas ragino puoselėti ryšį su Europos ir klasikine literatūra, tobulinti ukrainiečių poezijos kalbą. Parašė literatūros istorijos ir kritikos veikalų (Naujoji ukrainiečių poezija / Nova ukrajins′ka poezija 1921, Naujoji ukrainiečių raštija / Nove ukrajins′ke pys′menstvo, Lesia Ukrainka, abu 1924, Prie šaltinių / Do džerel 1926, Nuo Kulišo iki Vynnyčenkos / Vid Kuliša do Vynnyčenka 1929). Išvertė antikinės literatūros (Vergilijaus, Horacijaus, Ovidijaus), lenkų (A. Mickevičiaus, J. Słowackio), prancūzų (Ch. M. Leconte’o de Lisle’io, parnasiečių), rusų (A. Puškino, V. Briusovo) poezijos kūrinių. Sudarė romėnų poezijos ir naujosios ukrainiečių poezijos antologijas (abi 1920).
1551