1794 sukilmas, Lénkijos ir Lietuvõs 1794 sukilmas, Kosciùškos sukilmas, Abiejų Tautų Respublikos tautų nacionalinio išsivadavimo sukilimas prieš Targowicos konfederacijos (1792–93) ir Gardino seimo (1793) įvestą režimą, Abiejų Tautų Respublikos II padalijimą (1793).
Dėl Rusijos ir Prūsijos okupacijos smuko ūkis, prasidėjo finansinė krizė, didėjo skurdas, stiprėjo policinė sistema, griežtėjo spaudos cenzūra. Sukilimas apėmė Mazoviją, Palenkę, Mažosios Lenkijos šiaurinę dalį, Lietuvą, Vakarų Kuršą, Vakarų Baltarusiją, Vakarų Voluinę, 08 20–23 – dalį Didžiosios Lenkijos. Sukilėliai siekė atkurti Abiejų Tautų Respubliką su 1772 sienomis ir vykdyti Ketverių metų seimo (1788–92) pradėtas reformas.
Pradėti ginkluotą kovą šalies ir emigracijos veikėjai apsisprendė 1794 pradžioje. Sukilimui vadovavo dalis Ketverių metų seimo veikėjų (H. Kołłątajus, Ignacy Potockis), į Saksoniją emigravusių karininkų. Sukilimo idėjos labiausiai plito Varšuvoje tarp miestiečių ir radikaliosios inteligentijos; čia, vėliau ir kitur, kūrėsi sukilimo organizacijos. Jose išryškėjo dvi politinės srovės – nuosaikioji (Ignacy Działyńskis, Andrzejus Kapostas; siekė 1791 Gegužės trečiosios konstitucijos nuostatas įgyvendinti evoliucijos keliu) ir radikalioji (H. Kołłątajaus šalininkai jauni karininkai, miestiečiai), kurių tikslas buvo nubausti Targowicos konfederacijos veikėjus, pašalinti karalių ir įvesti diktatūrą. Tiesioginė sukilimo priežastis – Rusijos imperijos kariuomenės vado Osipo (Otto) Igelströmo pradėtas Lenkijos ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) kariuomenės mažinimas 50 % (iki 15 000 karių), paleistų karių prievartinis verbavimas į Rusijos ir Prūsijos kariuomenę, suėmimai.
1794 03 12 Lenkijoje sukilimą pradėjusi Antoni Madalińskio (atmetė reikalavimą sumažinti karinį dalinį) vadovaujama kavalerijos brigada (1200 žmonių) nuo Ostrolękos atžygiavo į Krokuvos vaivadiją. 03 24 Krokuvoje (Rusijos imperijos kariuomenės įgula pasitraukė be mūšio) buvo paskelbtas sukilimo aktas (Targowicos konfederacija ir Gardino seimo nutarimai – negaliojančiais), sukilėlių ginkluotųjų pajėgų vyriausiuoju vadu diktatoriumi – generolas T. A. B. Kosciuška. Pradėję žygį į Varšuvą jo vadovaujami sukilėliai 04 04 ties Racławicais (Kielcų vaivadija) sumušė Rusijos kariuomenės dalinį (vadas generolas A. Tormasovas), bet turėjo pasitraukti Krokuvos link ir prie Połanieco Rusijos kariuomenės (vadas generolas Fiodoras Denisovas) buvo užblokuoti. 03 pabaigoje–04 pradžioje sukilimas išplito Liublino krašte, Vakarų Voluinėje, nuo 04 16 – Lietuvoje, 04 17 prasidėjo Varšuvoje; sumušę 7500 karių Rusijos įgulą (4400 žuvo arba buvo paimti į nelaisvę) sukilėliai užėmė miestą. Valdžią paėmė 04 19 sudaryta nuosaiki Laikinoji taryba, 04 22 įkurtas kairiesiems atstovaujantis Lenkijos ir Lietuvos jakobinų klubas. Iš šalies pietų prasiveržė T. A. B. Kosciuškos kariuomenė. 04 22–23 sukilimas prasidėjo Vilniuje.
Tado Kosciuškos priesaika Krokuvos turgaus aikštėje (aliejus, 1797, dailininkas P. Smuglevičius, Poznanės nacionalinis muziejus)
Sukilimas Varšuvoje (R. Paulusseno fotograviūra pagal J. Kossako piešinį iš knygos Pieśń Legionów 2 leidimas Lvovas 1910, Poznanės universiteto biblioteka)
Rusija prieš sukilėlius galėjo sutelkti 100 000, Prūsija 17 000 karių, T. A. B. Kosciuška iš pradžių turėjo 4200 karių reguliariąją kariuomenę ir apie 2000 dalgininkų. Siekiant į sukilimą įtraukti daugiau valstiečių gegužę T. A. B. Kosčiuškos paskelbtas manifestas (Połanieco universalas; nuo 06 vidurio jo nuostatų buvo laikomasi ir visoje sukilėlių kontroliuojamoje LDK teritorijoje) suteikė baudžiauninkams asmens laisvę (atsiskaičius su dvarininku ir sumokėjus valstybinius mokesčius leista išeiti iš dvaro) ir 33–50 % sumažino lažą, sukilėlių kariuomenėje tarnaujantiems valstiečiams jį visai panaikino. Manifesto nutarimus bajorija dažnai sabotavo, todėl daugelis valstiečių sukilimo nerėmė. Varšuvoje valdžia nepatenkintų miestiečių bruzdėjimus ėmė rengti jakobinai; jiems spaudžiant valstybės išdavimu buvo apkaltinti, 05 09 nuteisti mirties bausme ir pakarti Targowicos konfederacijos etmonai Piotras Ożarowskis ir Józefas Zabiełła, Nuolatinės tarybos maršalas Józefas Ankwiczas, vyskupas J. K. Kosakovskis, 06 28 be teismo pakartas Vilniaus vyskupas I. J. Masalskis ir keli Targowicos konfederacijos veikėjai.
1794 05 10 karo veiksmus prieš sukilėlius pradėjo Prūsijos kariuomenė. 06 06 T. A. B. Kosciuškos vadovaujami sukilėliai pralaimėjo kautynes prie Szczekocinų, 06 08 generolo Józefo Zajączeko kariuomenė – prie Chełmo. Sukilėliai atsitraukė Varšuvos link. 06 15 Prūsijos kariuomenė be mūšio užėmė Krokuvą. Rusijos imperijos kariuomenės korpusas (12 000 karių, vadas A. Suvorovas) 09 17 prie Krupczycų, 09 19 prie Terespolio sumušė generolo Józefo Sierakowskio kariuomenę, 10 10 mūšyje prie Maciejowicų (Garwolino apskritis) į nelaisvę pateko sužeistas T. A. B. Kosciuška. Sukilimui vadovauti paskirtas generolas T. Wawrzeckis. Sukilimo vadovybėje prasidėjo nesutarimai. Po atkaklių mūšių buvo užimtas Varšuvos Pragos priemiestis (čia žuvo generolas leitenantas J. Jasinskis), 11 05 kapituliavo gerai įtvirtinta Varšuva. Dalis sukilėlių su generolu T. Wawrzeckiu pasitraukė į pietus, netrukus išsiskirstė. Sukilėlių kariuomenės likučiai lapkričio viduryje ėmė krikti ir buvo priversti kapituliuoti. Pralaimėjus sukilimui, Rusija, Prūsija, Austrija 1795 galutinai pasidalijo Abiejų Tautų Respubliką (Abiejų Tautų Respublikos padalijimai).
Potockio regimento pėstininkas ir dalgininkas per 1794 sukilimą (K. Saryuszo-Wolskio spalvota litografija pagal M. Stachowicziaus piešinį, 19 a. pabaiga, Varšuvos nacionalinė biblioteka)
2271
Sukilimas Lietuvoje
Lietuvoje pirmiausia sukilo bajorų vadovaujamos LDK kariuomenės daliniai. 04 16 Šiauliuose buvo paskelbtas LDK kariuomenės sukilimo I aktas (dalyvavo karių iš Vilniaus ir Kauno). 04 22–23 išvadavus Vilnių (sukilėliams vadovavo J. Jasinskis) iš bajorų ir miestiečių sudaryta sukilėlių vyriausybė – Lietuvos tautinė aukščiausioji taryba; jos vykdomosios institucijos buvo deputacijos (deputacija). Apskričių vykdomosios valdžios institucijos civilinės ir karinės tvarkomosios komisijos pertvarkytos į tvarkomąsias komisijas.
Jokūbo Jasinskio mirtis barikadose (A. Duruy spalvota litografija pagal P. Smuglevičiaus paveikslą, 19 a., Lietuvos dailės muziejus)
Prie sukilimo prisidėjo visos LDK kariuomenės daliniai, sukilėlių ginkluotųjų pajėgų vyriausiuoju vadu paskirtas J. Jasinskis. Vilniuje ir jo apylinkėse veikiančiai iš miesto gyventojų sudarytai Vilniaus nacionalinei gvardijai vadovavo Lietuvos tautinės aukščiausiosios tarybos narys L. Gucevičius. Lietuvos tautinė aukščiausioji taryba iš pradžių veikė radikaliau negu Laikinoji sukilėlių vyriausybė Varšuvoje, ėmėsi represijų prieš Targowicos konfederacijos veikėjus (LDK didįjį etmoną S. Kosakovskį pakorė). Leido laikraštį Gazeta narodowa Wileńska, 04 30 atsišaukimu (pirmasis žinomas lietuviškas) ragino valstiečius ginkluotis, pradėti karą prieš Rusijos imperijos kariuomenę, žadėjo jiems suteikti laisvę. 1794 05 sukilimas apėmė visą LDK (pagal 1793 ribas), į jį buvo įtraukti visi gyventojų sluoksniai.
Sukilimo I etape (04 23–06 25) iniciatyvą turintys sukilėliai (iš pradžių kovėsi apie 10 000 reguliariosios kariuomenės karių, tik ką surinktų rekrutų, apskričių bajorų milicija) laikėsi puolamosios taktikos (blokavo Sankt Peterburgo–Berlyno traktą, nutraukė Rusijos imperijos ryšius su Prūsija). Dideli mūšiai vyko Šiaurės Lietuvoje, sukilėliai užėmė Liepoją, dalį Kuršo. Savarankiška Lietuvos tautinės aukščiausiosios tarybos politika, sukilimo vadovybės respublikoniškos pažiūros nepatiko nuosaikiems sukilimo vadovams Varšuvoje. Nuo 06 12 Lietuvos sukilėliams ėmė vadovauti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės centro deputacija; vietoj J. Jasinskio nuo 06 04 sukilimui vadovavo iš Lenkijos atsiųstas generolas M. Wielhorskis. Centro deputacija paskelbė pavėluotai gautą sukilimo centrinės vadovybės svarbiausią aktą Połanieco universalą dėl asmens laisvės suteikimo ir lažo sumažinimo valstiečiams.
Lietuvos tautinės aukščiausiosios tarybos leidinio Gazeta narodowa Wileńska Nr. 11 pirmasis puslapis (1794 06 08; Jogailos universiteto biblioteka)
Sukilimo II etape (06 25–08 11) po Salų kautynių Rusijos imperijai suaktyvinus puolamuosius veiksmus 08 12 kapituliavo Vilnius. Dauguma centro deputacijos narių pasitraukė į Gardiną, dalis – į Kauną.
Sukilimo III etape (08 12–09 30) Rusijos kariuomenė (vadas generolas L. A. G. Bennigsenas) 09 10 užėmė Kauną, 09 pabaigoje sukilėliai (15–16 tūkstančių žmonių) iš Užnemunės 4 voromis per Palenkę pasitraukė Varšuvos link. Dalis tos kariuomenės buvo sumušta prie Varšuvos, dalis gynė jos Pragos priemiestį. Iki 1794 10 vidurio Rusijos imperijos kariuomenė užėmė Lietuvą iki Nemuno, 10 pabaigoje Prūsijos kariuomenė – Užnemunę.
Po Abiejų Tautų Respublikos III padalijimo (1795) LDK teritorija atiteko Prūsijai ir Rusijai. Rusijos imperijos kariuomenei slopinant sukilimą LDK, sukilėlių valdžios veikėjai (bajorai ir miestiečiai) buvo suimami, turtas plėšiamas, dvarai deginami, sekvestruojami; miestiečiams uždėta kontribucija. Iš bajorų ir miestiečių reikalauta prisiekti, kad jie atsisaką sukilimo.
Nuslopinus sukilimą Lenkijoje Rusijos kariuomenės Lenkijoje ir Lietuvoje vyriausiasis vadas generolas N. Repninas (1795 paskirtas Lietuvos generalgubernatoriumi) 1794 12 10 manifestu buvusios LDK gyventojams, prisiekusiems ištikimybę Rusijos imperijos valdžiai, garantavo saugumą, tikėjimo, verslo laisvę. 22 sukilimo dalyvius (ar įtartus dalyvavus) Smolensko tardomosios komisijos nuteisė ištremti (juos ir kitus represuotus LDK ir Lenkijos sukilėlius, karo belaisvius 1796 amnestavo naujasis imperatorius Pavelas I.
Sukilėliai masiškai nerepresuoti, nes jie nebuvo Rusijos imperijos valdiniai. Lietuvoje atkurta baudžiava, kokia buvo iki Połanieco universalo. Sukilimas Lietuvoje, atitraukęs dalį Rusijos kariuomenės, palengvino Lenkijos sukilėlių kovą, sužadino lietuvių tautinę savimonę, pagreitino baudžiavos santykių reformą.
1777