1830 11 30 sukilėliai išveja rusų sargybą iš Varšuvos (vario raižinys, po 1831, Varšuvos nacionalinė biblioteka)

1830–1831 sukilmas, Lénkijos ir Lietuvõs 1830–31 sukilmas, buvusios Abiejų Tautų Respublikos tautų išsivadavimo iš Rusijos imperijos sukilimas. Lenkijoje vadinamas Lapkričio sukilimu (prasidėjo lapkritį). Kilo dėl nepasitenkinimo Rusijos valdžios politika, 1815 Lenkijos karalystės konstitucijos pažeidinėjimų, represijų prieš nelegalius būrelius ir savivalės, cenzūros griežtinimo. Sukilimą paskatino 1830 Prancūzijos Liepos revoliucija, Belgijos revoliucija (prieš jas ketinta panaudoti Lenkijos karalystės kariuomenę), revoliuciniai judėjimai Italijoje, Vokietijoje. Apėmė Rusijos valdomas Lenkijos žemes, Lietuvą, Baltarusiją, Vakarų Ukrainą. Sukilimą 1830 11 29 pradėjo Varšuvos pėstininkų karininkų mokykloje veikusios slaptos organizacijos (1828 įkūrė Piotras Wysockis) nariai, jie užėmė Lenkijos karalystės ginkluotųjų pajėgų vado didžiojo kunigaikščio Konstantino Pavlovičiaus (caro Nikolajaus I brolio) Belvederio rezidenciją.

Daugelis lenkų generolų sukilimui nepritarė (atsisakiusieji jame dalyvauti Stanisławas Trębickis, Moritzas Hauke, Stanisławas Potockis ir keli kiti sukilėlių buvo nužudyti), bet į jį įsitraukė dalis pėstininkų, pionierių dalinių. Apie 15 000 sukilimą remiančių miestiečių užėmė arsenalą. 11 30 sukilėliai ir prie jų prisidėję lenkų kariuomenės daliniai užėmė Varšuvą. Gruodžio pradžioje Rusijos kariuomenė iš Lenkijos karalystės pasitraukė. Valdžią paėmusi A. J. Čartoriskio vadovaujama konservatyvi grupė (F. K. Druckis‑Lubeckis, M. G. Radvila, J. G. Chłopickis) rėmėsi senosiomis valdžios institucijomis, siekė baigti sukilimą kompromisiniu susitarimu su caru Nikolajumi I. Demokratiškai nusiteikusių inteligentų 1830 12 01 įkurta Patriotų draugija (pirmininkas M. Mochnackis, vėliau – J. Lelewelis) siekė sukilimą išplėsti visoje šalyje, aktyviau veikti prieš Rusijos imperijos kariuomenę.

sukilėliai: iš kairės – karininkas, dalgininkas, gvardietis (Dieterio Dietlabo litografija, išleista Karolio Ludwiko Magnuso apie 1831 Varšuvoje, Varšuvos nacionalinė biblioteka)

Diktatorius J. Chłopickis (litografija, apie 1831, dailininkas Piotras Wyszkowskis pagal Jano Nepomuceno Bizańskio piešinį, Jogailos universiteto biblioteka)

Varšuvoje ir provincijoje stiprėjant patriotinėms nuotaikoms 12 03 sudarytos Laikinosios vyriausybės (pirmininkas A. J. Čartoriskis) kariuomenės vyriausiuoju vadu paskirtas generolas J. G. Chłopickis pasiskelbė sukilimo diktatoriumi, po nesėkmingų bandymų pradėti derybas su caru 01 17 atsistatydino. 12 20 sukilimą paskelbęs nacionaliniu 1831 01 25 Seimas (jame ryžtingai veikė J. Lelewelio vadovaujama Patriotų draugija) priėmė nutarimą, kuriuo faktiškai paskelbta Lenkijos karalystės nepriklausomybė, jos valdovu atsisakyta pripažinti carą Nikolajų I. 1831 01–02 potvarkiais Seimas nustatė valstybės valdymo formą – konstitucinę monarchiją, tarpuvaldžiu pasiskelbė valstybės suverenu. Buvo sudaryta sukilėlių vyriausybė, į ją įėjo svarbiausių politinių krypčių atstovai – Stanisławas Barzykowskis, A. J. Čartoriskis (pirmininkas), J. Lelewelis, Teofilis Morawskis, Wincenty Niemojowskis. Kariuomenės vyriausiuoju vadu paskirtas M. G. Radvila.

1831 02 05 į Lenkijos karalystę įsiveržusią Rusijos kariuomenę (vadas feldmaršalas I. Dibičius‑Zabalkanskis, 115 000 karių, 336 pabūklai) sukilėlių kariniai daliniai (apie 54 000 karių, vadas J. G. Chłopickis) po kelių kautynių, galiausiai po 02 25 kautynių prie Grochówo (dabar Varšuvos dalis) sustabdė. 02 26 pradėję kontrpuolimą sukilėliai kovo pabaigoje–balandžio pradžioje laimėjo keletą kautynių (03 31 prie Dębe Wielkie, į vakarus nuo Varšuvos, 04 10 prie Iganie, netoli Siedlcių). Vietoj sunkiai sužeisto J. G. Chłopickio vyriausiuoju vadu paskirtas generolas J. Z. Skrzyneckis puolimą sustabdė, bet sukilėlių laimėjimais nebuvo pasinaudota. 05 26 prie Ostrolękos sukilėlių pajėgos pralaimėjo, vėliau tik gynėsi. Kovo pabaigoje Žemaitijoje prasidėjęs, visą Lietuvą, Vakarų Baltarusiją, Vakarų Ukrainą apėmęs sukilimas iki 1831 liepos vidurio buvo numalšintas.

mūšis prie Grochówo (vario raižinys, 1831–46, dailininkas Georgas Benediktas Wunderis, išleista Friedricho Campe’s leidykloje Niurnberge, Varšuvos nacionalinė biblioteka)

Generolas Henrikas Dembińskis (litografija, po 1849, dailininkas Julienas Jacott pagal Józefo Szymono Kurowskio piešinį, Varšuvos nacionalinė biblioteka)

Seimui nepriėmus palyginti saikingų valstiečių reformos projektų dauguma valstiečių pavasarį ir vasarą neprisidėjo prie sukilimo, daugėjo dezertyravimų, Varšuvoje ir kitur kilo neramumų. 07 21 Rusijos kariuomenė (vadas feldmaršalas I. Paskevičius) persikėlė per Vyslos žemupį ir be pasipriešinimo iš vakarų artinosi prie Varšuvos. Visuomenės spaudžiamas Seimas 08 11 sukilimo vyriausiuoju vadu paskyrė generolą H. Dembińskį (toliau vykdė konservatyvią politiką), 08 17 Tautos vyriausybės vadovu – generolą Janą Krukowieckį. Patriotų draugijos Varšuvoje rengiamos įvairios akcijos prieš Tautos vyriausybės vykdomą politiką, karinį vadovybės neveiklumą 08 15 virto liaudies neramumais; įsiveržę į kalėjimą miestiečiai pakorė jame laikomus sukilimo priešus, šnipus ir kelis išdavyste įtariamus generolus.

Sukilimo vadovybė (Janas Krukowieckis, generolas Wojciechas Chrzanowskis) griebėsi represijų prieš sukilėlių kairįjį sparną, bandė derėtis su Rusijos imperijos karine vadovybe. 09 06 Rusijos kariuomenė šturmavo Varšuvą; naktį iš 09 07 į 08 po kruvinų kautynių miestas kapituliavo. Vyriausybė ir Seimas pasitraukė į Plocką, didžioji dalis sukilėlių kariuomenės (32 000 karių, vadas generolas M. Rybińskis) – 10 05 į Prūsiją; 10 09 pasidavė Modlino, 10 21 Zamostės tvirtovės. Kurį laiką Rusijos kariuomenę puldinėjo, komunikacijas ardė partizanų būriai. Nuslopinusi sukilimą Rusijos valdžia ėmėsi represijų: specialus tribunolas per dvejus metus mirties bausme už akių nuteisė 264 į užsienį pasitraukusius sukilimo veikėjus, daugiau kaip iš 2500 atimtos visos pilietinės teisės, konfiskuotas ir rusams atiduotas jų turtas (apie 10 % visų žemės valdų), keliasdešimt tūkstančių karių perduota į Rusijos imperijos karinius dalinius ir išsiųsta į imperijos gilumą, jų vaikai – į specialiąsias karines kolonijas. 1832 uždarytas Varšuvos universitetas, 1833 Lenkijos karalystėje įvesta karo padėtis (truko iki 1856), buvo naikinamos karalystės institucijos, turtui uždėta didžiulė kontribucija.

lenkų sukilėliai atsisveikina su Tėvyne (Friedricho Hohe litografija pagal Dietricho Monteno piešinį, išleista Franzo Serapho Hanfstaenglio Miunchene po 1831, Varšuvos nacionalinė biblioteka)

Sukilimas Lietuvoje

sukilimo atsišaukimas lietuvių kalba (1831, Varšuvos nacionalinė biblioteka)

Lietuvoje 1830 12 buvo platinami iš Lenkijos atsiųsti atsišaukimai (lenkų, lietuvių ir rusų kalbomis), raginantys sukilti prieš Rusijos imperijos priespaudą. Siekdama neleisti sukilimui plėstis Rusijos valdžia 1830 12 01 Vilniaus, Gardino, Minsko gubernijose įvedė karo padėtį; buvo suimami ir į Sibirą tremiami įtarti sukilimo rengimu veikėjai, konfiskuojami ginklai. 1831 01 Vilniuje susikūrė Vyriausiasis komitetas (pirmininkas A. Goreckis, veikė iki 1831 06), slapti sukilimo komitetai kūrėsi apskrityse. Žemaitijoje valstiečių neramumai kilo 02 09 Rusijos valdžiai paskelbus apie rekrutų ėmimą, vyrai ėmė slapstytis miškuose, burtis į ginkluotus būrius. Sukilimas prasidėjo 1831 03 26, kai sukilėliai užėmė Raseinius ir sudarė Raseinių apskrities laikinąją valdžią; jų kariuomenės vyriausiuoju vadu paskirtas B. D. Kalinauskas. 03 27 sukilimas apėmė Kauno, 03 28 – Upytės apskritį, 03 28 sukilėliai užėmė Telšius, Šiaulius (Šiaulių kautynės), 04 02 – Jonavą, 04 07 – Ukmergę, 04 12 – Švenčionis.

1831 04 viduryje diduma Lietuvos teritorijos, išskyrus Užnemunę, Vilnių, Kauną, Trakus ir Palangą, buvo užimta sukilėlių. Apskrityse buvo išrinkta sukilėlių laikinoji valdžia, sudaryti kariuomenės pulkai. Sukilėlių daugumą sudarė bajorai ir valstiečiai, t. p. nemažai dvasininkų, miestiečių. Sukilimo aktuose buvo keliama federacijos su Lenkija idėja, kai kurie sukilimo veikėjai norėjo, kad Lietuva ir Lenkija būtų lygiateisės valstybės (Lenkijos karalystės seimas Lietuvą laikė Lenkijos provincija – Vilniaus vaivadija). Kai kurie sukilimo veikėjai (J. Goštautas ir kiti) siūlė iš baudžiavos paleisti valstiečius, duoti jiems žemės. Tikėdamiesi, kad bus panaikinta baudžiava, Lietuvos valstiečiai iš pradžių aktyviai dalyvavo sukilime. Sukilimo vadovybė nenorėjo gerinti jų padėties. Raseinių, Šiaulių, Ukmergės ir Upytės apskričių dvarų valstiečiai atsisakydavo eiti lažą, dalyvauti sukilime. Miestiečiai reikalavo, kad sukilimo vadovybė represuotų buvusius caro valdžios pareigūnus, sukilimo priešus.

Grafaitė Pliaterytė vadovauja savo raitelių daliniui (vario raižinys, 1831–46, dailininkas Johannas Michaelis Voltzas pagal Georgo Benedikto Wunderio piešinį, išleista Friedricho Campe’s leidykloje Niurnberge, Varšuvos nacionalinė biblioteka)

Grafas Karolis Załuskis (François le Villaino litografija iš J. Straszewicziaus Die Polen und die Polinnen der Revolution vom 29. November 1830 Stuttgart 1832–37, Varšuvos nacionalinė biblioteka)

1831 04 17–24 penkių Lietuvos apskričių sukilėlių vadovybė, vadovaujama vyriausiojo vado K. Załuskio, sutelkė aplink Vilnių kariuomenę (7000 žm.) rengdamasi jį užimti. Rusijos vyriausybė telkė kariuomenę jį ginti – 04 19 jos junginys (vadas generolas Stepanas Chilkovas) atvyko iš Minsko į Vilnių. Iš Daugpilio generolo Fiodoro fon Širmano junginys skubėjo Šiaulių link, į Šiaurės Lietuvą įsiveržė generolo Matvejaus fon Paleno junginys, iš pietų per Augustavo vaivadiją žygiavo generolo Nikolajaus Sulimos divizija. Bandydami užimti Palangą (čia laivai iš Anglijos arba Prancūzijos turėjo atgabenti ginklų ir amunicijos) sukilėliai kovėsi su generolo majoro Pauliaus von Rennenkampfo junginiu ir kitais daliniais (Palangos kautynės). Užnemunės sukilėlių dalinys (3800 žm., vadai Antanas Pušeta ir Karolis Šonas) 04 22 pralaimėjo Marijampolės kautynes.

1831 05 pabaigoje visus Lietuvos apskričių centrus (išskyrus Panevėžį) buvo užėmusi Rusijos kariuomenė. Rusijos valdžios dviejuose atsišaukimuose (lietuvių kalba) atsimetusiems nuo sukilimo buvo žadama caro malonė. Caras 05 18 ir 06 16 įsakais paskelbė sukilėliams amnestiją, uždraudė šaudyti į nelaisvę paimtus jų vadus. Lietuvoje prasidėjo partizaninis karas. Buvo įkurtas Karinis lietuvių komitetas. 1831 06 pradžioje iš Lenkijos atvyko generolų D. A. Chłapowskio, A. Gelgaudo, H. Dembińskio, J. Zaliwskio sukilėlių kariniai junginiai.

Vyriausiuoju vadu tapęs A. Gelgaudas planavo įsitvirtinti Kėdainių–Jonavos–Ukmergės linijoje, ginti Žemaitiją, gauti iš užsienio ginklų, suorganizuoti didelius sukilėlių dalinius ir pulti. Planas nepavyko. Prie savo štabo A. Gelgaudas vietoj Vyriausiojo komiteto sudarė Laikinąją lenkų centrinę vyriausybę Lietuvoje (06 11–07 09). Žemaičiai Tytuvėnuose sudarė savo Žemaitijos centrinę vyriausybę (06 02–30). Susijungusi su D. A. Chłapowskio daliniais A. Gelgaudo vadovaujama kariuomenė žygiavo į Vilnių (pakeliui pajėgos buvo išskaidytos). Vilniaus generalgubernatorius M. Chrapovickis Vilniuje ir Panerių kalvose spėjo sutelkti daugiau kaip 20 000 karių su 87 patrankomis. A. Gelgaudo rinktinė (apie 12 600 žmonių su 28 patrankomis) 06 19 pralaimėjusi Panerių kautynes atsitraukė į Kauno–Jonavos–Ukmergės liniją, saugomą H. Dembińskio ir Lietuvos sukilėlių kariuomenės.

Dalis Rusijos rezervinės kariuomenės (vadas Piotras Tolstojus; kita dalis veržėsi į Lenkiją), kiti kariniai daliniai (apie 36 000 žm.) 06 28 užėmė Kauną, 07 02 – Jonavą ir Ukmergę. A. Gelgaudo ir D. A. Chłapowskio junginiai (apie 15 000 žm.) 06 viduryje pasitraukė į Prūsiją ir buvo internuoti. H. Dembińskis su savo daliniu ir dalimi Lietuvos sukilėlių prasiveržė į Lenkijos karalystę, čia sukilimas t. p. ėjo į pabaigą. 07 31 ir 10 23 iš užsienio Baltijos jūra pavėluotai atplaukė du laivai su ginklais. 1832 pavasarį dauguma sukilėlių išsiskirstė, kiti maždaug dvejus metus dalyvavo partizaninėje kovoje, slapstėsi. 1832 Paryžiuje veikė 1830–1831 sukilimo buvusių vadų organizacija Lietuvos karinis komitetas.

į Prancūziją pasitraukusio sukilėlio, Raseinių apskrities bajorų maršalkos, Antano Pšeciševskio žmona peiliu puola rusų kareivius, išvedančius jos sūnus į nelaisvę atlikti bausmę už tėvą (vario raižinys, 1832–46, dailininkas Georgas Benediktas Wunderis, išleista Friedricho Campe’s leidykloje Niurnberge, Varšuvos nacionalinė biblioteka)

Numalšinus sukilimą jo vadai ir organizatoriai karo lauko teismų nubausti mirties bausme (pagauti su ginklu partizanų karininkai šaudyti be teismo), aktyviausi dalyviai išsiųsti rekrutais į Kaukazo, Sibiro korpusus, katorgą (valstiečiai dar buvo žiauriai nuplakami), daug bajorų šeimų ištremta į tolimas Rusijos imperijos gubernijas, jų turtas konfiskuotas. Rusijos valdžia sustiprino cenzūrą, Lietuvos, kaip ir Lenkijos, gyventojams uždėta kontribucija. Dėl studentų dalyvavimo sukilime 1832 05 13 uždarytas Vilniaus universitetas. Emigravusiems sukilėliams visam laikui uždrausta grįžti į Rusijos imperiją. Uždaryta daug vienuolynų, nemažai katalikų bažnyčių perduota stačiatikiams. 1840 panaikintas Lietuvos Statuto galiojimas. Pralaimėtas 1830–1831 sukilimas parodė buvusios Abiejų Tautų Respublikos tautų ryžtą kovoti su Rusijos imperijos despotizmu, atgauti nepriklausomybę, neleido Rusijai įsikišti į Belgijos ir Prancūzijos reikalus. Liberali ir pažangi visuomenė Prancūzijoje, Vokietijoje, Šveicarijoje 1830–1831 sukilimo dalyvius emigrantus sutiko kaip laisvės kovotojus.

L: F. Sliesoriūnas 1830–1831 metų sukilimas Lietuvoje Vilnius 1974; Powstanie listopadowe 1830–1831: geneza–uwarunkowania–bilans–porówniania Wrocław 1983.

Lapkričio sukilimas

Papildoma informacija
Turinys
Bendra informacija
Straipsnio informacija
Autorius (-iai)
Redaktorius (-iai)
Publikuota
Redaguota
Siūlykite savo nuotrauką