1863–1864 sukilmas, Lénkijos ir Lietuvõs 1863–64 sukilmas, buvusios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Lenkijos karalystės tautų išsivadavimo iš Rusijos imperijos sukilimas. Lenkijoje vadinamas Sausio sukilimu. Kovingiausias, ilgiausiai trukęs tautinio ir socialinio išsivadavimo sąjūdis Rusijos imperijoje 19 amžiuje. Apėmė Lenkijos karalystę (į ją įėjo ir Užnemunė), Lietuvą, Baltarusiją ir dalį Ukrainos. Brendo veikiamas Centrinės ir Pietryčių Europos tautų išsivadavimo judėjimo, Rusijos imperijos susilpnėjimo po pralaimėto Krymo karo (1853–56), kovų dėl Italijos suvienijimo, po 1861 reformos paskelbimo stiprėjančio valstiečių judėjimo. Sukilimo varomoji jėga buvo valstiečiai ir miestiečiai (Lenkijos karalystėje sudarė apie 75 % sukilėlių), dalyvavo dalis bajorų, katalikų dvasininkų. Vakarų Ukrainoje daugiau kaip 65 % sukilėlių sudarė privilegijuotų luomų žmonės, valstiečiai prie sukilimo dėjosi nenoriai.

Būsimieji sukilimo vadovai nuo 6 dešimtmečio antros pusės telkėsi slaptuose patriotiniuose būreliuose Sankt Peterburge (karininkų būreliui vadovavo Z. Sierakauskas), Kijeve, jaunimo būreliuose Varšuvoje (vadovai Narcyzas Jankowskis, Janas Kurzyna, Karolis Majewskis), Vilniuje (vadovas V. Vitkovskis).

1860 06 Varšuvoje prasidėjo būrelių jaunimo rengiamos manifestacijos. Po manifestantų susidūrimų su kariuomene (1861 02 27 nušauti 5 dalyviai) į judėjimą įsitraukę nuosaikieji miestiečių sluoksniai ir dvarininkai siekė jam suteikti taikų pobūdį. Miesto delegacija (ją sudarė finansininkų, pirklių, dvasininkų atstovai) valdžiai įteikė carui skirtą adresą su bendraisiais reikalavimais. Iš dalies tenkindama jų reikalavimus, siekdama į savo pusę patraukti konservatyviuosius visuomenės sluoksnius, ypač dvarininkus, Rusijos vyriausybė pradėjo daryti nuolaidų: pažadėjo sudaryti patariamąją Valstybės tarybą, leisti rinkti miestų ir apskričių savivaldos institucijas, Lenkijos karalystės Religijos ir viešojo švietimo komisijos pirmininku paskyrė Lenkijos aristokratą A. Wielopolskį. Šiam viešosios nuomonės Varšuvoje (04 04 jis uždarė Žemdirbystės draugiją) ir padėties kaime paveikti nepavyko.

sukilėlių grupė (1863; Varšuvos nacionalinė biblioteka)

1861 vasarą miestuose ir miesteliuose vyko masinės religinės manifestacijos, valstiečiai atsisakydavo eiti lažą. 1861 10 14 Lenkijos karalystėje įvesta karo padėtis. 1861 pabaigoje čia, vėliau kitose Lenkijos vietose ir Lietuvoje susidarė dvi dėl įtakos besivaržančios politinės grupuotės (partijos) – baltieji ir raudonieji.

Konservatyviai nuosaiki baltųjų grupuotė (priklausė liberalūs dvarininkai, kai kurie stambieji miesto buržua, inteligentai) nepritarė ir kompromisinei A. Wielopolskio politikai, ir radikaliai raudonųjų programai, jų rengiamam sukilimui, siekė taikiai (peticijomis Rusijos imperijos valdžiai, manifestacijomis) atkurti Abiejų Tautų Respubliką 1772 sienomis (su Lietuva, Baltarusija, dalimi Ukrainos), bet 1815–31 Lenkijos karalystės teisėmis, nepritarė bajorų dvarininkų ir valstiečių socialinės bei ekonominės padėties keitimui, vengė į sukilmą įtraukti valstiečius. Nuo 1863 02 baltieji sukilime dalyvavo; jų, remiamų raudonųjų grupuotės dešiniojo sparno atstovų (A. Gillerio, O. Aveidės, L. Mierosławskio), įtaka sukilimo eigai buvo net didesnė negu raudonųjų.

sukilėlių grupė (1863; Varšuvos nacionalinė biblioteka)

Kala dalgius (dailininko Arturo Grottgerio piešinys iš 1888 Vienoje išleisto Grottgerio albumo)

Kitokių tikslų siekė radikalioji demokratinė raudonųjų grupuotė. Jos kairiojo sparno veikėjai (Stefanas Bobrowskis, J. Dąbrowskis, Z. Padlewskis, Z. Sierakauskas, Bronisławas Szwarce) organizavo sukilimą, skelbė radikalią baudžiavos panaikinimo, bendradarbiavimo su rusų revoliucionieriais programą, pripažino lietuvių ir kitų Abiejų Tautų Respublikos tautų teisę atsiskirti nuo Lenkijos. Raudonųjų dešiniojo sparno veikėjai svarbiausiu dalyku laikė visų visuomenės sluoksnių solidarumą, žadėjo valstiečiams duoti žemės išsimokėtinai, delsė pradėti sukilimą, buvo kompromiso su baltaisiais šalininkai. Raudoniesiems vadovavo 1861 10 Varšuvoje įkurtas Miesto komitetas; 1862 viduryje pertvarkytas į Nacionalinį centro komitetą (NCK) jis tapo sukilimo rengimo, vėliau – vadovavimo institucija (1862 09 01 atsišaukimu pasiskelbė faktine tautos vyriausybe). Su raudonųjų grupuote bendradarbiavo ir savo veiklą plėtė Rusų karininkų Lenkijoje komitetas (įkurtas 1861).

Stengdamasi išvengti bręstančio sukilimo Rusijos valdžia darė liberalių nuolaidų; caras Aleksandras II vietininku paskyrė savo brolį didįjį kunigaikštį Konstantiną Nikolajevičių, 1862 06 Lenkijos karalystės civilinės valdžios viršininku – A. Wielopolskį. Jo pradėtų liberalių reformų (perėjimas prie činšo, žydų teisių suvaržymo panaikinimas, lenkų kalbos įvedimas mokyklose) nepriklausomybės idėjų veikiama visuomenė nepalaikė.

A. Wielopolskio iniciatyva 1863 01 14–15 pradėti raudonųjų ir kitų sukilimo organizatorių areštai sukilimą tik pagreitino. 1863 01 22 Nacionalinis centro komitetas, pasivadinęs Laikinąja nacionaline vyriausybe, paskelbė Manifestą – ragino visus Lenkijos karalystės gyventojus sukilti, žadėjo laisvę ir lygiateisiškumą. Dviejuose dekretuose skelbė, kad valstiečiams be išpirkos atiduodama iki sukilimo naudota žemė, dvarininkams žadama už ją atlyginti iš valstybės lėšų. Sukilėliams bežemiams, jiems žuvus – jų šeimoms, numatyta skirti ne mažiau kaip tris margus žemės. Manifestas ir dekretai nepripažino Abiejų Tautų Respublikos tautoms apsisprendimo teisės. 1863 01 23 naktį daugiau kaip 20 Lenkijos karalystės vietų ginkluoti sukilėlių būriai puolė Rusijos kariuomenės įgulas – sukilimas prasidėjo.

1863 01 22 Nacionalinio centro komiteto manifestas

Romualdas Trauguttas (iš Mariano Dubieckio knygos Romuald Traugutt i jego dyktatura podczas powstania styczniowego 1863–1864 Kijevas 1911; Varšuvos nacionalinė biblioteka)

Iš pradžių jam vadovavo raudonieji (diktatorius L. Mierosławskis). Baltieji priešinosi ginkluotai kovai, bet netrukus prie sukilimo prisidėjo siekdami jį pakreipti sau priimtina linkme. 03 10–18 sukilimui vadovavo baltieji ir jų paskirtas diktatorius M. M. A. Langiewiczius. Sukilimo sėkmę jie daugiausia siejo su Vakarų valstybių diplomatine parama. Nuo kovo pabaigos iki rugsėjo sukilimui vėl vadovavo Nacionalinis centro komitetas (05 10 pasivadino Nacionaline vyriausybe). Nuo balandžio jame įsigalėjo baltieji ir su jais bendradarbiaujantis raudonųjų dešinysis sparnas, 1863 gegužę ir spalį sukilimui vėl vadovavo raudonieji, nuo 10 17 – baltųjų remiamas faktinis diktatorius R. Trauguttas. Sukilimo pradžioje dideli sukilėlių daliniai, dėl didžiulės Rusijos karinės persvaros pralaimėję keletą didesnių mūšių, kokios nors šalies teritorijos, kur būtų galėjusi veikti sukilimo valdžia, ilgesniam laikui neužėmė. Netrukus sukilimas virto partizaniniu karu visoje Lenkijos karalystėje, Lietuvoje ir Baltarusijoje.

Sukilimą rėmė Rusijos ir kitų Europos šalių demokratinė visuomenė, žymūs jos veikėjai (M. Bakuninas, G. Garibaldi, L. Kossuthas, K. Marxas, G. Mazzini). Sukilėliams padėti iš įvairių šalių vyko šimtai savanorių. Sukilėlių pusėje kovėsi keli šimtai rusų (daugiausia karininkų ir kareivių) ir ukrainiečių, nemažai vengrų, italų, prancūzų, vokiečių, anglų, čekų, slovakų, serbų, austrų, šveicarų, Skandinavijos šalių piliečių. Sukilimą, tautų apsisprendimo teisę laikraštyje Kolokol (1857–67) rėmė A. Gercenas ir N. Ogariovas. 1863 04 ir 06 Prancūzijos ir Anglijos vyriausybių diplomatinėse notose pateiktus siūlymus keisti politiką Lenkijoje, nutraukti ginkluotą kovą ir pradėti derybas Rusijos vyriausybė atmetė. 1863 01–1864 05 įvyko apie 1200 mūšių, kautynių ir susirėmimų su kariuomene (sukilimą malšino 260 000 gerai ginkluotų karių), vienu metu kovėsi iki 25 000 sukilėlių, iš viso sukilime dalyvavo apie 200 000, žuvo apie 30 000 žmonių, daugiau kaip 7000 pateko į nelaisvę, keli tūkstančiai paimta į Rusijos kariuomenės drausmės kuopas.

Sukilimo mūšis (dailininko Arturo Grottgerio piešinys iš 1888 Vienoje išleisto Grottgerio albumo)

1864 04 suėmus ir 08 05 pakorus R. Trauguttą bei kitus paskutinės Lenkijos sukilėlių vyriausybės narius (iš viso mirties bausme nubausta apie 670 sukilėlių, dalis sukilimo vadų ir veikėjų pasitraukė į užsienį) sukilimas buvo nuslopintas. Daugiau kaip 38 000 žmonių ištremta į Sibirą (iš jų apie 10 % – į katorgą). Lenkijos karalystėje konfiskuota ir dažniausiai rusams perduota apie 1800 sukilimo dalyvių dvarų, uždėta 20 mln. rublių kontribucija, panaikinti karalystės autonomijos likučiai. Sukilimas paskatino Rusijos vyriausybę 1864 įvykdyti valstiečių reformą ir Lenkijos karalystėje.

2271

Sukilimas Lietuvoje

Daugelyje Lietuvos vietų (Druskininkuose, Jurbarke, Panevėžyje, Ramygaloje, Telšiuose, Vilniuje, Žiežmariuose) 1861 vyko bajorų ir miestiečių manifestacijos. Lietuvoje (ir Baltarusijoje) iš viso jų įvyko 227 (Vilniuje – 116). 1861 pabaigoje Lietuvoje, kaip ir Lenkijoje, susidarė dvi politinės grupuotės – baltieji ir raudonieji. 1862 vasarą Vilniuje sukilimui Lietuvoje (ir Baltarusijoje) rengti, jam vadovauti sudarytas Judėjimo komitetas (vadovas raudonųjų kairiosios srovės veikėjas Ludwikas Zwierzdowskis), 1862 10 jis pertvarkytas į Lietuvos provincijos komitetą (LPK; vadovas K. Kalinauskas), Lietuvos savarankiškumo šalininkų vadinamą Lietuvos komitetu. LPK palaikė ryšius su Lenkijos raudonųjų Tautiniu centro komitetu (jo atstovas N. Du Laurans’as buvo LPK narys). LPK vyravę kairiosios srovės raudonieji stengėsi į sukilimą įtraukti valstiečius. Ypač aktyviai veikė A. Mackevičius, reikalavęs žemės valstiečiams ir laisvės (pilietinių teisių, nacionalinio lygiateisiškumo) lietuvių tautai.

Antanas Mackevičius

Prasidėjus sukilimui Lenkijoje LPK 1863 02 01 pasiskelbė Lietuvos ir Baltarusijos valdžia, paskelbė sukilimo manifestą ir agrarinius dekretus (jais buvo naikinama baudžiavinė priklausomybė). Instrukcijoje sukilimo būrių vadams LPK įpareigojo juos paskelbti gyventojams agrarinius dekretus, žudyti caro policininkus, bausti mirtimi valstiečių engėjus.

Nacionalinis centro komitetas skelbia Lietuvos provincijų valdymo skyriaus atsišaukimą (1863 03 19 Vilnius; Varšuvos nacionalinė biblioteka)

LPK nutarimais nepatenkinti baltieji siekė Vakarų Europos valstybių padedami imti valdžią Lenkijoje, Lietuvoje, Baltarusijoje ir atkurti Abiejų Tautų Respubliką su 1772 sienomis. Lenkijos ir Lietuvos baltieji stengėsi panaikinti LPK ir revoliucinių demokratų įtaką sukilimui: sukilimui Lietuvoje ir Baltarusijoje vadovauti Lenkijos tautinis centro komitetas (nuo 1863 01 22 Laikinoji tautinė vyriausybė), Lietuvos baltųjų raginamas, vietoj LPK 1863 03 11 įsteigė Lietuvos provincijų valdymo skyrių (LPVS; jo vadovas J. Geištoras rėmė baltųjų nacionalinio judėjimo programą). 1863 06 į LPVS pakvietus raudonuosius – K. Kalinauską ir Vladislovą Malachovskį – susidarė koalicinė baltųjų ir raudonųjų valdžia. 1863 06 26 vietoj LPVS įkurtas Lietuvos provincijų vykdomasis skyrius. Lietuvoje (ir Baltarusijoje) sukilėlių daugumą sudarė bajorai, miestiečių buvo nedaug. Suvalkijoje, Šiaulių, Zarasų ir Panevėžio apskrityse tarp sukilėlių vyravo valstiečiai; jų būriams vadovavo valstiečiai A. Bitė, Kazimieras Lukošiūnas, Mykolas Puidokas.

Kovos veiksmai prasidėjo 1863 02 02 prie Čystos Būdos (Marijampolės apskr.). Nedidelis daugiausia dalgiais ginkluotų sukilėlių būrys, susikovęs su Dvyliktojo husarų pulko (vadas generolas majoras Dmitrijus Suchodolskis) eskadronais, buvo nugalėtas, apie 30 sukilėlių žuvo. Vilniaus apskrityje vienas pirmųjų pradėjęs veikti Liudviko Narbuto vadovaujamas sukilėlių būrys (jame buvo ir dailininkas M. E. Andriolis su atsivestais savanoriais Vilniaus miestiečiais) kovėsi prie Rūdninkų, Dubičių (čia Liudvikas Narbutas žuvo, būrys buvo išblaškytas). Kauno gubernijoje pirmasis ginkluotą kovą pradėjo A. Mackevičiaus sukilėlių būrys (apie 300 žmonių), Vilniaus gubernijos Švenčionių apskrityje – Stanislovo Buchoveckio ir Felikso Visloucho būrys. Sukilėliai ėmė jungtis į vieną sukilėlių kariuomenę.

Pulkininkas Zigmantas Sierakauskas (medžio raižinys pagal Nadaro fotografiją iš L'Illustration 1863 05 13, Varšuvos nacionalinė biblioteka)

Dideles sukilėlių jėgas suvienijo Z. Sierakauskas. Atvykęs 1863 04 07 į Vilnių jis tapo Lietuvos sukilėlių kariniu viršininku ir Kauno vaivada. Jo vadovaujama sukilėlių rinktinė (įėjo Konstantino Dalevskio, B. K. Koliškos, A. Mackevičiaus, Mykolo Stanišausko ir kiti būriai; apie 2500 žmonių) 1863 04 21 Raguvos miškuose privertė trauktis Rusijos kariuomenės pėstininkų kuopą ir ulonų eskadroną. Telesboro (Knelių) sukilėlių stovykloje (dabar Anykščių rj. savivaldybė) susitelkusi sukilėlių rinktinė 05 03 trimis kolonomis patraukė Biržų link – pradėtas vykdyti Z. Sierakausko planas plėsti sukilimą visoje Lietuvoje ir Kurše. Sukilėlius iškilmingai sutikdavo vietos gyventojai, daugiausia valstiečiai. Kolonos turėjo susijungti prie Medeikių. Čia atvykusios Z. Sierakausko ir B. K. Koliškos kolonos 05 07 susikovė su Rusijos kariuomenės daliniu ir privertė jį trauktis, bet 05 08 ties Gudiškiu (Biržų kautynės) jas puolė generolo Ivano Ganeckio rinktinė. 4 valandas trukusį mūšį sukilėliai pralaimėjo.

Netrukus po mūšio atvykusi A. Mackevičiaus kolona ir sukilėlių štabo viršininko Igno Leskauskio vadovaujami pirmųjų kolonų likučiai 05 09 prie Šniurkiškių palivarko (į rytus nuo Biržų) buvo sumušti. Sunkiai sužeistas Z. Sierakauskas, B. K. Koliška ir kai kurie kiti vadai pateko į nelaisvę.

Suėmus Z. Sierakauską Kauno sukilėlių vaivados pareigas ėjo I. Leskauskis. Su savo rinktine, kurioje buvo ir A. Mackevičius, iš Panevėžio apskrities I. Leskauskis patraukė į Žemaitiją tikėdamasis pagalbos iš užsienio, bet Teofilio Łapińskio vadovaujama ekspedicija, kuri iš Londono laivu gabeno savanorius ir ginklus Lietuvos sukilėliams, baigėsi nesėkmingai: 1863 05 11 prie Juodkrantės dalis ekspedicijos dalyvių žuvo per audrą paskendus desantinei valčiai, kiti pasitraukė į Švediją, buvo internuoti ir grąžinti į Didžiąją Britaniją.

1863 05 13 Vilniaus generalgubernatoriumi vietoj liberalaus V. Nazimovo paskirtas M. Muravjovas (pramintas Koriku) žiauriai baudė sukilimo rėmėjus ir paimtus į nelaisvę sukilėlius (represijomis dar siekta panaikinti lenkų įtaką Lietuvai). M. Muravjovo patvirtintu nuosprendžiu Z. Sierakauskas ir B. K. Koliška buvo nužudyti Vilniuje.

1863 07 tapęs sukilėlių vadu Lietuvoje ir Baltarusijoje K. Kalinauskas rėmė kovą dėl socialinių pertvarkymų, stengėsi į sukilimą įtraukti daugiau valstiečių, miestiečių. Naujoji sukilimo vadovybė Vilniuje į visas Lietuvos ir Baltarusijos gubernijas, apskritis ir sukilėlių būrius skyrė naujus vadus, daugiausia revolucinių demokratinių pažiūrų. A. Mackevičius buvo paskirtas Kauno gubernijos sukilėlių organizatoriumi (vaivada). Dvarininkai iš sukilimo traukėsi, valstiečiai, miestiečiai, kaimo varguomenė ir toliau rėmė sukilėlius, stojo į jų būrius, 1863 07–11 vyko atkaklūs mūšiai visoje Lietuvoje: Kauno, Vilniaus ir Augustavo gubernijose. Šiaulių apskrityje ir Kėdainių apylinkėse aktyviai veikė A. Bitės vadovaujamas pėsčiųjų ir raitųjų valstiečių sukilėlių būrys, Anykščių apylinkėse ir Zarasų apskrityje – K. Lukošiūno būrys.

Konstantinas Kalinauskas (1863)

Po mūšio prie Biržų A. Mackevičiaus būrys 1863 vasarą ir rudenį kovėsi Šilalės, Rietavo, Tverų, Tytuvėnų, Šiluvos, Krakių, Josvainių, Pumpėnų, Vilkijos valsčiuose. Vakarų Lietuvoje sėkmingai kovėsi B. Dluskio būrys (04 27 ir 05 10 Raseinių apskrityje, 06 22 – prie Papilės). Vasaros pabaigoje sukilimas ėmė silpti: 08–12 baigėsi kovos Vilniaus ir Augustavo gubernijose, bet Kauno gubernijoje, nors 12 17 buvo suimtas ir 12 28 Kaune nužudytas A. Mackevičius, nedideli sukilėlių būriai kovojo iki 1864 09; 1864 čia veikė apie 20 rinktinių, įvyko apie 10 gynybinio pobūdžio susirėmimų. Organizuotas sukilimas baigėsi 1864 pradžioje, suėmus ir 03 22 Vilniuje nužudžius K. Kalinauską.

Per 1863–64 Lietuvoje įvyko 321 mūšis ir susirėmimas su Rusijos kariuomene (Kauno gubernijoje – 178, Vilniaus – 81 ir Augustavo – 62). Vilniaus karinėje apygardoje (apėmė Vilniaus, Kauno, Gardino, Minsko, Mogiliavo, Vitebsko ir dalį Augustavo gubernijos) buvo 145 000 Rusijos rikiuotės kareivių, 60 kazokų šimtinių; dalis jų slopino sukilimą.

Iki 1865 01 01 nuteista mirti, nubausta katorga arba ištremta į tolimas Rusijos imperijos vietas, atiduota policijos priežiūrai 21 712 žmonių. Nuslopinusi sukilimą, Rusijos vyriausybė vykdė represijas. 1864 uždrausta lietuvių spauda lotyniškomis raidėmis (lietuvių spaudos draudimas), lietuvių kalba pašalinta iš mokyklų, padaryta kitų nacionalinių suvaržymų. Kartu Rusijos valdžia padarė nuolaidų valstiečiams. Sukilėlių svarbiausias laimėjimas – 1861 valstiečių reformos papildymai ir pataisos: Lietuvoje ir Baltarusijoje 1863 03 13 buvo įvesta privaloma žemės išpirka, sumažintas jos mokestis. 1863–64 sukilimas ir jo įtaka paspartino baudžiavos liekanų panaikinimą, kapitalizmo raidą, nacionalinį sąmonėjimą, padėjo plėtotis demokratinei minčiai, nacionalinio išsivadavimo judėjimui.

sukilimo vadų ir dalyvių palaikų, rastų Gedimino kalne Vilniuje, laidotuvių eisena (2019 11 22, Vilnius)

L: O. Maksimaitienė Lietuvos sukilėlių kovos 1863–1864 m. Vilnius 1969; Dvasininkija ir 1863 m. sukilimas buvusios Abiejų Tautų Respublikos žemėse (sudarė A. Prašmantaitė) Vilnius 2009; 1863–1864 m. sukilimas: istorija ir atmintis Vilnius 2016; 1863–1864 metų sukilėlių kelias į mirtį ir atgimimą Vilnius 2019; S. Kieniewicz Powstanie styczniowe Wrocław 1972.

2073

-Sausio sukilimas

Papildoma informacija
Turinys
Bendra informacija
Straipsnio informacija
Autorius (-iai)
Redaktorius (-iai)
Publikuota
Redaguota
Siūlykite savo nuotrauką