1922 Lietuvos Valstybės Konstitucija

1922 Lietuvõs Valstýbės Konstitùcija

Pagrindiniai principai

1922 08 01 Steigiamasis Seimas priėmė pirmąją nuolatinę Lietuvos Valstybės Konstituciją. Preambulėje skelbiama, kad Konstituciją priėmė Lietuvos Tauta per savo įgaliotuosius atstovus, susirinkusius į Steigiamąjį Seimą. Lietuva skelbiama demokratine respublika, kurioje suvereni valstybės valdžia priklauso Lietuvos Tautai. Valstybės valdžios vykdymas pavedamas Seimui, Vyriausybei ir Teismui. Skelbiamas teismų savarankiškumo principas, Konstitucijos viršenybė, kurios įgyvendinimas pavedamas įstatymų leidėjui. Konstitucijoje įtvirtinta parlamentinė valstybės santvarka.

Konstitucijoje įtvirtintos pamatinės žmogaus teisės, skelbiama valstybės garantuojama apsauga senatvėje, ligos, nedarbo atvejais.

Atstovaujamoji valdžia

Atstovaujamoji valdžia pavesta vienų rūmų Seimui, visuotiniuose rinkimuose (aktyviąją rinkimų teisę pripažįstant piliečiams, sulaukusiems 21, pasyviąją – 24 metų) pagal proporcinę rinkimų sistemą renkamam 3 metams. Seimas vienintelis turėjo teisę leisti įstatymus, tvirtinti valstybės biudžetą ir jo vykdymą, ratifikuoti svarbiausias tarptautines sutartis, spręsti karo ir taikos klausimus, prižiūrėti Vyriausybės darbus, tvirtinti nepaprastosios padėties įvedimą. Įstatymų iniciatyvos teisė suteikta Lietuvos Ministrų Kabinetui, Seimo narių grupei ir 25 000 Seimo rinkimų teisę turintiems piliečiams, įstatymų skelbimo teisė pavesta Prezidentui. Seimui pavesta prižiūrėti Vyriausybės veiklą (teikti jai paklausimus ir interpeliacijas, skirti revizijas); absoliučia visų atstovų dauguma jis turėjo teisę kelti Prezidentui ir bet kuriam ministrui baudžiamąją bylą dėl tėvynės išdavimo ir tarnybinių nusikaltimų. Seimui per jo įgaliojimų laiką absoliučia balsų dauguma suteikta teisė rinkti Prezidentą, kuris Seimą galėjo paleisti ir anksčiau laiko, bet susirinkęs naujas Seimas turėjo rinkti Prezidentą. Seimui suteikta teisė 2/3 balsų dauguma nušalinti Prezidentą nuo pareigų.

Vykdomoji valdžia

Vykdomoji valdžia pavesta Vyriausybei, tai yra Prezidentui ir Ministrų Kabinetui, privalėjusiam turėti Seimo pasitikėjimą. Prezidentui pavesta skelbti įstatymus, reprezentuoti valstybę, kviesti ministrą pirmininką, patikėti jam sudaryti Kabinetą, jį tvirtinti ir priimti atsistatydinimą, skirti aukštuosius pareigūnus, vadovauti ginkluotosioms pajėgoms, suteikta teisė dalyvauti Ministrų Kabineto posėdžiuose ir jiems pirmininkauti, dovanoti bausmę. Ministrų Kabinetui pasiūlius, Prezidentas galėjo skelbti nepaprastąją padėtį, sustabdyti piliečių teisių garantijas, bet apie tai turėjo pranešti Seimui; Prezidentas turėjo nesunkiai įveikiamą veto teisę Seimo priimtiems įstatymams, išskyrus įstatymus, Seimo pripažintus skubiais. Mandato gavimas iš Seimo ir visiškas kadencijų sutapimas Prezidentą darė priklausomą nuo Seimo. Prezidento aktų kontrasignavimo teisė pavesta Ministrų Kabineto atstovui (taip jis dalyvavo visuose valstybės valdymo aktuose ir prisiimdavo už juos atsakomybę Seimui). Kabinetas buvo solidariai atsakingas Seimui už bendrąją Vyriausybės politiką, privalėjo turėti Seimo pasitikėjimą.

Lietuvos konstitucijos; Lietuvos konstitucija

Papildoma informacija
Turinys
Bendra informacija
Straipsnio informacija
Autorius (-iai)
Redaktorius (-iai)
Publikuota
Redaguota
Siūlykite savo nuotrauką