nacionalzmas (pranc. nationalisme), ideologija ir judėjimas, teigiantys žmonijos pasidalijimą į pamatines grupes – nacijas.
Pagrindiniai požymiai
Nacionalizmo šalininkams būdinga vadinamoji nacionalinė savimonė, kai asmeninis likimas siejamas su nacijos likimu. Ideologijos šalininkų manymu, ideali politinės organizacijos forma – savarankiška nacionalinė valstybė. Nacijai jos gyvenamoje teritorijoje turi priklausyti aukščiausioji valdžia, vienintelis teisėtas valdžios tipas – nacionalinė savivalda. Visi valstybiniai dariniai turi būti sudaromi nacionaliniu pagrindu, nes harmoningam ir laisvam žmogaus gyvenimui būtinas nacionalinis valstybingumas. Visapusiška ūkinė, socialinė, kultūrinė ir politinė pažanga galima tik nacijos pagrindu sukurtoje valstybėje, nes tik nacija yra kuriančios energijos šaltinis. Viena svarbiausių dvasinių vertybių yra individo atsidavimas nacijai ir jos plėtrai, kiti interesai (pvz., šeima, draugai, idėjos) – antriniai. Kai kurie nacionalizmo šalininkai yra įsitikinę savosios nacijos puoselėjamų vertybių pranašumu ir jaučia pareigą skleisti jas tarp kitų nacijų ir vadina nacionaline, arba tautos, misija (pvz., Prancūzijos jakobinų siekis skleisti laisvės, lygybės, brolybės idealus, Jungtinių Amerikos Valstijų atsidavimas demokratijos plėtrai, panarabizmas, pangermanizmas, panislamizmas, panslavizmas).
20 a. pradžioje pastebėta, kad labai skiriasi vakarietiškasis (būdingas Vakarų Europai ir Šiaurės Amerikai) ir rytietiškasis (Vokietija, Austrija‑Vengrija, Rusija, Osmanų imperija) nacionalizmas. Vakarietiškasis nacionalizmas yra pilietinis, arba valstybinis. Nacija arba tauta jis laiko visus konkrečios valstybės piliečius, kad ir kokia jų kilmė. Rytietiškasis yra kultūrinis, arba etninis. Pagal jį nacija yra tokia žmonių grupė, kurią sieja bendra etninė kilmė, bendri kultūriniai reiškiniai (pvz., kalba, religija, papročiai).
Raida ir paplitimas
Nacionalizmas yra naujųjų laikų reiškinys. Anksčiau nacionalistiniai jausmai buvo pastebimi retai, dažniau tik konfliktų laikotarpiu; žmonės labiau save siejo su gimtąja žeme, tėvų tradicijomis, religine bendruomene, vietos valdžia. Kitoks ir platesnio masto bendrumo jausmas pradėjo formuotis plėtojantis prekybiniams ryšiams ir nykstant feodaliniam uždarumui. Šį procesą skatino centralizuotų monarchijų kūrimasis, laipsniškas gyvenimo ir švietimo sekuliarizavimas (plito raštas ne lotynų, bet visus vienijančia gimtąja kalba). 17–18 a., ypač veikiant švietėjų mokymui, kraštą vienijančiu veiksniu nustota laikyti valdovą, į žmones pradėta žiūrėti ne tiek kaip į karaliaus pavaldinius, kiek kaip į laisvus tam tikros bendrijos – nacijos – narius (piliečius). Naujoviško tipo vienybė tapo sektinu pavyzdžiu. Visuotinai pripažinta, kad kiekviena nacija turi sukurti valstybę. Šio laikotarpio Vakarų civilizacijos kultūrinės tradicijos (pagarba universaliam žmogui, tikėjimas visiems žmonėms vienodai būdingu protu ir bendrumo jausmu) buvo pakankamai tvirtos, atrodė, kad nacionalizmas bus suderinamas su kosmopolitinėmis nuostatomis, pvz., visuotine žmonijos meile.
Per Napoleono karus nacionalizmo idėjos paplito Europoje, pasiekė Artimuosius Rytus, Pietų ir Šiaurės Ameriką. Napoleono I jėga primesta valia nuteikė daugelį europiečių prieš Prancūziją. Daug Vokietijos intelektualų atmetė Prancūzijos revoliucijos principus. Jie pabrėžė ne proto ir racionalių pastangų, bet intuicijos ir istorinių tradicijų svarbą, ne bendrus tautų siekius, bet istorinius tautų skirtumus. 19 a. Italija buvo suvienyta vadovaujantis liberalesnio nacionalizmo (propaguoto C. B. di Cavouro) tradicija, tuo tarpu Vokietijos valstybės sujungtos vadovaujantis konservatyviomis ir autoritarinėmis O. E. L. von Bismarcko nuostatomis (pagal jį Elzasas-Lotaringija turi priklausyti Vokietijai ne dėl laisvo gyventojų apsisprendimo, bet dėl istorinių, tai yra objektyvių, veiksnių). Nacionalistinė idėja tapo lyg nauja religija, ji pasirodė tokia stipri, kad dėl jos griuvo Austrijos‑Vengrijos ir Osmanų imperijos. Nacionalizmo idėją perėmė ir Rusijos imperijos tautų (tarp jų ir Lietuvos) politiškai aktyvi visuomenės dalis ir pasinaudojusi palankia politine konjunktūra sukūrė nacionalines valstybes. Rusijoje 1917 atėję į valdžią bolševikai jiems likusioje šalies dalyje nacionalinius judėjimus nuslopino, nors vėliau, per Antrąjį pasaulinį karą, J. Stalinui teko nuostatą koreguoti ir apeliuoti į nacionalinius ir patriotinius jausmus.
Azijoje ir Afrikoje nacionalizmo idėja plito po Pirmojo pasaulinio karo, kūrėsi jos veikiama Turkija. Glaudesnius ryšius su Vokietija turėjusiai Japonijai didesnės įtakos padarė autoritarinis nacionalizmas. Po Antrojo pasaulinio karo nacionalizmo plitimą (ir nacionalinio judėjimo laimėjimus) atspindėjo Jungtinių Tautų narių skaičiaus didėjimas. Dekolonizacija ir nacionalinių valstybių kūrimasis nebuvo vien gerovę teikiantis veiksnys. Daugelyje naujų valstybių, pirmiausia Afrikos, dėl etninio margumo nacionalizmas sunkiai tampa gyventojus vienijančiu veiksniu, vyriausybės čia nestabilios, dažni pilietiniai karai. Europoje plėtojantis integraciniams procesams nacionalizmo reikšmė mažėja, kita vertus, SSRS suirimas, pilietinis karas Jugoslavijoje parodė, kad ši ideologija dar tvirta.
L: A. Smith Nacionalizmas XX amžiuje Vilnius 1994; E. Gellner Tautos ir nacionalizmas Vilnius 1996; B. Anderson Įsivaizduojamos bendruomenės Vilnius 1999; N. Kasatkina, T. Leončikas Lietuvos etninių grupių adaptacija: kontekstas ir eiga Vilnius 2003; N. Statkus Etniškumas ir nacionalizmas: istorinis ir teorinis aspektas Vilnius 2003; H. Kohn The Idea of Nationalism: A Study in Its Origins and Background New York 1944.
nacionalistai