Nacionalsocialistų partija

Nacionalsocialstų pártija, Nacionalsocialstinė vókiečių darbiniñkų partija (Nationalsozialistische Deutsche Arbeiterpartei), 1920–45 veikusi Vokietijos politinė partija.

Susikūrimas ir tikslai

Įkurta 1920 02 24 vietoj Vokiečių darbininkų partijos (įkurta 1919 01 05). Dėl oratorinių gabumų partijos pirmininku 1921 tapo A. Hitleris. Iki jo vadovybė buvo renkama, nuo šiol pirmininkas tapo vienvaldžiu lyderiu, vienas sprendė partijos strategijos ir politikos klausimus.

Svarbiausiu tikslu A. Hitleris laikė vokiečių nacionalinį atgimimą, Vokietijos ekspansiją ir kovą su tariamu žydų viešpatavimu (Vokietijos svarbiausiais priešais laikė Didžiąją Britaniją, Prancūziją, SSRS, kurias, jo manymu, valdė žydai). Artimiausiu laikotarpiu Nacionalsocialistų partija turėjo būti revoliucinė partija, siekianti jėga nuversti vadinamąją Weimaro respubliką. Socialistiniu partijos veiklos aspektu asmeniškai A. Hitleris nesidomėjo.

Veiklos pradžia. Alaus pučas

20 a. 3 dešimtmečio pradžioje į Nacionalsocialistų partiją daugiausia stojo I pasaulinio karo veteranai (pvz., E. Röhmas, H. W. Göringas, R. Hessas), smulkūs verslininkai ir nepatenkinti išeiviai iš kitų partijų. 1920 įsteigtas partijos laikraštis Völkischer Beobachter. 1921 įkurta partijos milicija (sukarinti būriai SA). 1923 01 Prancūzijai užėmus Ruhro regioną kilo ūkio krizė, Vokietijos vyriausybė atsistatydino, suaktyvėjo Vokietijos komunistų partijos veikla. A. Hitleris, vildamasis, kad jį parems nacionalistiškai nusiteikęs reichsveras (to meto Vokietijos kariuomenė) 1923 11 Miunchene surengė nesėkmingą Alaus pučą. A. Hitleris buvo suimtas ir kalintas.

Partijos pertvarkymas

A. Hitleriui išėjus į laisvę 1924 Nacionalsocialistų partija buvo pertvarkyta. Nuo šiol ją sudarė Vadovaujančioji grupė (Korps der politischen Leiter) ir paprasti nariai. Atskirai veikė vadinamieji palaikymo daliniai: SA ir 1925 įkurta SS (A. Hitlerio asmeninė sargyba). Partinės grupės vietose suskirstytos į regionus (vokiškai Gau), kuriems vadovavo gauleiteriai. Partijos narių vaikams 1926 įkurtas hitlerjugendas (iki 4 dešimtmečio negausi organizacija). Italijos fašistų pavyzdžiu priimtas pasisveikinimo ženklas – vadinamasis Romos saliutas. Nacionalsocialistų partija nebesiskelbė revoliucine partija, valdžios siekė legaliais būdais. Į ją leista stoti moterims. Dėl gero administravimo ir propagandos per 20 a. 3 dešimtmetį ji išsiplėtė (1929 buvo 130 000 narių), bet rinkimuose negaudavo daugiau nei 6,5 % balsų.

Nacionalsocialistų partijos sukarintos grupuotės SA žygiuotė Niurnberge (1933)

Valdžioje

Padėtis pasikeitė dėl pasaulinės ūkio krizės, kurios griaunamo poveikio Vokietijai valdančios politinės jėgos nesustabdė. A. Hitleris dėl ūkio nuosmukio kaltino žydų finansininkus ir bolševikus. Dalis Vokietijos rinkėjų tam pritarė, Nacionalsocialistų partija tapo didžiausia parlamento partija. 1933 01 A.Hitleris paskirtas kancleriu, o 1933 03 jo vyriausybė gavo įstatymų leidybos (faktiškai diktatoriškas) teises. Kitų partijų veikla greitai uždrausta, nuo 1933 07 Nacionalsocialistų partija liko vienintele Vokietijos politine partija. Valstybės administravime pradedant aukščiausiais postais naciai pamažu išstumdavo nepakankamai lojalius asmenis, be to, 1933–39 vis daugiau valstybinio aparato funkcijų perėmė Nacionalsocialistų partija. Paskiausiai partijos kontrolei pasidavė kariuomenė (tik 1938). Po 1934 06 Ilgųjų peilių nakties buvo likviduota didelę įtaką įgijusi ir labiau socialistiška SA vadovybė su E. Röhmu priešakyje. Nacionalsocialistų partija daugiau dėmesio pradėjo skirti ne socialiniams klausimams, bet kovai su vadinamaisiais rasiniais priešais (pirmiausia žydais, čigonais, slavais; Krištolinė naktis) bei vadinamąja Gyvybe, neverta gyvenimo – Jehovos liudytojais, neįgaliaisiais, homoseksualais.

II pasaulinio karo metai

Praktinė partijos veikla privedė prie Holokausto, o valstybės ekspansionistiniai planai – prie Antrojo pasaulinio karo. Jam prasidėjus A. Hitleris nuo partinių reikalų praktiškai nusišalino, partijos centrinis sekretoriatas prarado politinę įtaką, Nacionalsocialistų partijos veikla liko dezorganizuota. Karui baigiantis Vokietijoje nacizmu daugiau laikyta ne pasaulėžiūra, bet asmeninė ištikimybė A. Hitleriui.

1945 05 Nacionalsocialistų partija uždrausta keturių valstybių nugalėtojų karinės administracijos. Vokietiją okupavusios šalys pradėjo denacifikaciją, kuri didesnio pasipriešinimo iš buvusių partijos narių nesulaukė.