Napoleònas I (Napoléon I), tikr. Napoléon Bonaparte 1769 08 15Ajaccio (Korsikos sala) 1821 05 05Šv. Elenos sala (1840 palaikai perkelti į Invalidų katedrą Paryžiuje), Prancūzijos imperatorius (1804–14 ir 1815). Karolinos Bonapart, Juozapo Bonaparto ir Liudviko Bonaparto brolis. Napoleono II ir A. Walewskio tėvas.
Išsilavinimas, karinės ir politinės veiklos pradžia
Napoleonas I kilęs iš smulkių italų bajorų Bonapartų giminės, tėvas buvo advokatas. 1779–84 mokėsi Brienne’o, 1784–85 – Paryžiaus karo mokyklose. Puikiai įsisavino privalomas disciplinas, daug skaitė, tokiu būdu įgijo visapusišką išsilavinimą, susižavėjo švietėjų idėjomis (kai kurias jų vėliau įgyvendino prie Prancūzijos imperijos prijungtose šalyse ir vasalinėse valstybėse). Nuo 1786 tarnavo artilerijos jaunesniuoju leitenantu provincijos įgulose, gyveno skurdžiai, laisvalaikiu skaitė karybos, istorijos ir geografijos, antikos autorių veikalus, pats rašė apsakymus. 1789 prasidėjusią Prancūzijos revoliuciją sutiko palankiai, įstojo į jakobinų klubą, tačiau daugiau domėjosi gimtosios Korsikos reikalais, rėmė revoliucinius pertvarkymus saloje ir jos gyventojų teises. Korsikoje laikinai valdžią paėmus nepriklausomybės šalininkams, remiamiems su Prancūzija kariavusių anglų, 1793 Bonapartų šeima persikėlė į Touloną. Tada Napoleonas galutinai susiejo savo likimą su Prancūzija ir iki gyvenimo pabaigos save laikė prancūzu.
1793 12, suplanavęs sėkmingą interventų užimto Toulono šturmą, pakeltas brigados generolu. 1795 10 05 vadovavo kontrrevoliucinio rojalistų maišto Paryžiuje malšinimui, vėliau išgelbėjo korumpuotą ir silpną Direktorijos režimą, taigi ir respubliką. Pakeltas divizijos generolu ir paskirtas Italijoje veikiančios Prancūzijos kariuomenės vadu. Parodė nepaprastus karvedžio gebėjimus, sutriuškino Austrijos kariuomenę 1796 04–1797 04 kampanijoje, sudarė Prancūzijai naudingą Campo Formio taiką. Pasirodė ir kaip gabus politikas ir administratorius, tapo populiarus prancūzų visuomenėje. Napoleono karvedžio genijus itin atsiskleidė 1798–99 Egipto ekspedicijoje, nors prancūzų valdžios ten įtvirtinti nepavyko.
Pirmasis konsulas
Prancūzijos įtakingi politikai grįžusį iš Egipto Napoleoną paskatino 1799 11 09–10 įvykdyti valstybės perversmą, nuversti silpną Direktorijos valdžią (Briumero aštuonioliktoji), bet iškovota valdžia su jais Napoleonas nesidalijo, įtvirtino savo autokratinį režimą, vadinamąjį konsulatą (tapo pirmuoju konsulu). 1800 pradžioje referendume didžiule balsų dauguma buvo patvirtinta nauja konstitucija, kuri pirmajam konsului suteikė labai plačius įgaliojimus, o tautos atstovavimas tapo fikcija.
Napoleonas I (aliejus, 1799, dailininkas J. L. Davidas, Luvras)
Napoleonas paskelbė, kad revoliucija baigta, amnestavo kontrrevoliucinius emigrantus ir pasidavusius sukilėlius, sudarė konkordatą su Romos popiežiumi, kuris pripažino revoliucijos metais įvykdytą Bažnyčios žemės valdų nusavinimą. Dauguma prancūzų šioms priemonėms pritarė, o tvirtos rankos valdžia suteikė revoliucijos sukrėtimų išvargintai šaliai ramybę ir santykinį stabilumą. Napoleono autoritetą padidino pergalingas 1800–01 karas su Austrija, Prancūzijai naudinga 1802 taika su Didžiąja Britanija.
Prancūzijos imperatorius
Sukūręs efektyvią ir griežtai centralizuotą administracijos sistemą, likvidavęs rojalistų sąmokslus Napoleonas 1802 buvo paskelbtas pirmuoju konsulu iki gyvos galvos, o 1804 – prancūzų imperatoriumi Napoleonu I. Abiem atvejais jis gavo absoliučios daugumos rinkėjų paramą referendumuose (1800–04 referendumų rezultatai, įtvirtinę Napoleono I valdžią, laikomi suklastotais).
Įkurta imperija nebuvo tradicinė monarchija, bet naujoviška diktatūra. Napoleonas I savo rankose sutelkė visą valdžią, stengėsi derinti įvairių visuomenės sluoksnių interesus (bonapartizmas), daug dėmesio skyrė naujoms, porevoliucinės Prancūzijos tikrovę atitinkančioms teisės normoms įtvirtinti. 1804 buvo parengtas Civilinis kodeksas, kiek vėliau − Baudžiamasis ir Komercinis kodeksai, pavadinti Napoleono kodeksais, kurie tapo pavyzdžiu daugelio valstybių teisynų rengėjams.
Napoleonas I (aliejus, 1805, dailininkas Andrea Appiani, Meno istorijos muziejus Vienoje)
Napoleono I ambicijos garantuoti Prancūzijai vyraujantį vaidmenį Vakarų Europoje susidūrė su kitų didžiųjų valstybių pasipriešinimu ir vedė prie nesibaigiančių karų (Napoleono karai). Atkakliausias Prancūzijos priešas buvo Didžioji Britanija, bet pergalingai Napoleonas I kariavo su žemyninėmis valstybėmis: 1805 – Austrija ir Rusija, 1806–07 – Prūsija ir Rusija, 1809 – Austrija.
Napoleono I vadovaujama Prancūzijos kariuomenė laimėjo daugelį lemiamų mūšių (Austerlitzo mūšis, Jenos ir Auerstedto mūšis, Wagramo mūšis), užėmė Vieną ir Berlyną. Prie imperijos buvo prijungiamos vis naujos teritorijos, Europos žemėlapis pertvarkomas kuriant priklausomus nuo Prancūzijos valstybinius darinius, tarp jų Varšuvos kunigaikštystę, kuriai atiteko ir lietuviška Užnemunė, kur buvo panaikinta baudžiava ir įvestas Napoleono kodeksas.
Napoleonas I siūlė prijungti prie Rusijos imperijos Klaipėdos kraštą, bet imperatorius Aleksandras I tokios dovanos atsisakė. Kova su beveik visomis Europos valstybėmis sekino Prancūzijos jėgas, užkariautų valstybių gyventojai, išskyrus lenkus ir italus, nebenorėjo taikstytis su svetima valdžia, nors ji ir vykdė pažangius pertvarkymus. Napoleonas I pervertino savo genialumą ir imperijos karinę galią. 1808 užimtoje Ispanijoje kilo partizaninis karas, visišku pralaimėjimu baigėsi 1812 žygis į Rusiją (Prancūzijos–Rusijos karas).
Napoleonas I (aliejus, 1806, dailininkas Jeanas Augusteʼas Dominiqueʼas Ingresʼas, Armijos muziejus Paryžiuje)
1812 06–12 Lietuva buvo Napoleono I kariuomenės užimta, bet jo žygio į Rusiją nesėkmė sugriovė bajorijos viltis atgauti nepriklausomybę unijoje su Lenkija. Kraštas kentėjo nuo didžiulių kontribucijų ir dezertyravusių Napoleono I kareivių plėšikavimo, labai sumažėjo Vilniaus gyventojų (prancūzmetis). Tikėdamasis nugalėti priešus Napoleonas I praleido galimybę sudaryti taiką 1813 pirmoje pusėje, bet Rusijos, Austrijos, Prūsijos, Didžiosios Britanijos koalicija 1814 pradžioje pasiekė pergalę, jų kariuomenės 1814 03 30 įžengė į Paryžių. 1814 04 06 Napoleonas I atsisakė sosto, nugalėtojai paliko jam iki gyvos galvos imperatoriaus titulą ir valdžią prie Italijos krantų esančioje Elbos saloje, kur jis turėjo karinį dalinį ir laivų.
1815 03 Napoleonas I išsilaipino Viduržemio jūros Prancūzijos pakrantėje ir padedamas šalininkų susigrąžino valdžią (Šimtas dienų), bet nugalėtojai jo nepripažino ir karą atnaujino. Pralaimėjęs Waterloo mūšį Napoleonas I 1815 06 22 antrą kartą buvo priverstas atsisakyti sosto ir pasidavė anglams.
Tremtis
Napoleonas I buvo ištremtas į Didžiosios Britanijos valdomą Atlanto vandenyne esančią Šv. Elenos salą. Čia jo vardu parašyti Atsiminimai iš Šventosios Elenos (Mémorial de Sainte‑Hélène) turėjo didelės įtakos vadinamajai Napoleono legendai (jis – revoliucijos įsikūnijimas ir paprasto žmogaus gynėjas) atsirasti. Tvirtinama, kad buvo nunuodytas.
-Napoléon Bonaparte; -Napoleonas Bonapartas
L: J. Tarlė Napoleonas Vilnius 1984; G. Lefebvre Napoléon Paris 1935; A. Zahorski Napoleon Warszawa 1985; A. Manfred Napoleon Bonapart Moskva 1989; R. B. Asprey The Rise of Napoleon Bonaparte New York 2000.
2803