Napoleono kodeksas

Napoleòno kòdeksas (Code Napoléon), Civlinis kòdeksas (Code civil), Pranczų civlinis kòdeksas (Code civil des français), Prancūzijos civilinis kodeksas, priimtas 1804 03 21. Jo šaltiniai – Prancūzijos revoliucijos laikotarpio įstatymai, kai kurie pataisyti ikirevoliuciniai karaliaus aktai, teismų praktika ir papročiai, romėnų teisė.

Sandara

Kodeksas įtvirtino asmens laisvės, formalios piliečių lygybės, privačios nuosavybės neliečiamumo ir sutarčių laisvės principus, santuokos ir šeimos santykių sekuliarizaciją. Napoleono kodeksą sudaro Įvadinis titulas ir 3 knygos. Įvadiniame titule pateikta kodekso paskelbimo, galiojimo ir taikymo tvarka. Pirmojoje knygoje išdėstytos piliečių teisės, santuokos ir šeimos teisės nuostatai. Civilinių teisinių santykių subjektais pripažįstami tik fiziniai asmenys. Antroji knyga reguliuoja daiktinius santykius (nuosavybės teisę, uzufruktą, servitutus). Trečiojoje knygoje reglamentuojami prievoliniai santykiai, sutarčių rūšys, paveldėjimo teisė.

Napoleono kodeksas (Kasselio miesto muziejus, 2016)

Paplitimas pasaulyje ir galiojimas

Prancūzijos civilinis kodeksas padarė didelę įtaką civilinių teisinių santykių reguliavimui, 19 a. jį perėmė daugelis Europos ir Lotynų Amerikos šalių. Prancūzijos civilinė teisė tebedaro įtaką Vakarų Afrikoje, o kartu su islamo teise – ir daugelyje Šiaurės Afrikos, t. p. Artimųjų ir Vidurio Rytų šalių.

Su pakeitimais Napoleono kodeksas iki šiol galioja Prancūzijoje, Belgijoje, Liuksemburge, Monake, Haityje, Dominikos Respublikoje.

Galiojimas Lietuvoje

Dėl Napoleono užkariavimų Napoleono kodeksas 1808 buvo įvestas Pietų Lietuvoje (Užnemunėje), galiojo iki 1940 (veikė Kodekso Antroji ir Trečioji knygos, reguliuojančios turtinius santykius).

-civilinis kodeksas; -Prancūzijos civilinis kodeksas