narkomãnija (gr. narkē – sustingimas + manija), socialinis reiškinys, apimantis asmens veiklą, susijusią su neteisėta apyvarta narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis (narkotikais), kurioms nustatytas specialus režimas ir kontrolė.

Teisinis reglamentavimas

policijos reido metu pas narkotikų platintoją rastos pardavimui paruoštos narkotikų dozės (2018)

Narkomanijos prevencijos ir kontrolės pagrindą sudaro Jungtinių Tautų konvencijos – Bendroji narkotinių medžiagų (priimta 1961, įsigaliojo 1964, 1972 priimti pakeitimai; nustato tarptautiniu mastu kontroliuojamų narkotinių medžiagų sąrašus), Psichotropinių medžiagų (1971, Lietuva prie abiejų prisijungė 1994; nustato psichotropinių medžiagų sąrašus), konvencija Dėl kovos su neteisėta narkotinių priemonių ir psichotropinių medžiagų apyvarta (1988, Lietuva ratifikavo 1998; išvardytos medžiagos, naudojamos gaminant narkotikus). Vienos deklaracijoje (2003, Lietuva 2003 priėmė šią deklaraciją palaikančią rezoliuciją) pasisakoma už Jungtinių Tautų vykdomos politikos tęstinumą, nepritariama narkotikų legalizavimui. Teisės aktais siekiama, kad nebūtų jais laisvai prekiaujama.

Veikla, susijusi su būtinu narkotikų naudojimu sveikatos priežiūrai, veterinarijos, mokslo ir kitais tikslais, turi būti valstybės licencijuojama ir kontroliuojama, todėl veikla, susijusi su narkotikų įsigijimu, laikymu, gaminimu, gabenimu, siuntimu, pardavimu ar kitokiu platinimu pažeidžiant nustatytą tvarką, yra neteisėta ir daugelyje valstybių užtraukia administracinę ar baudžiamąją atsakomybę. Baudžiamąjį nusikaltimą nuo administracinio nusižengimo skiriantis pagrindinis požymis yra gamintų, įgytų, laikomų, gabenamų ar siunčiamų narkotikų kiekis. Su narkotikų gamyba ir platinimu dažniausiai susiję daugelis kitų nusikaltimų, pvz., vagystės, plėšimai, neteisėtai gautų pinigų vadinamasis plovimas, nusikalstamų grupuočių tarpusavio karai. Europos Sąjungos valstybių narių teisės aktuose ar praktikoje skiriamas prekeivis narkomanas ir kiti platintojai. Narkotikus platinantiems narkomanams skiriama laisvės atėmimo bausmė nuo 10 dienų iki 1 metų. Ji gali būti atidedama, skiriama probacija (alternatyva paskirtai laisvės atėmimo bausmei, vykdoma taikant nuteistojo priežiūrą ir teikiant jam socialinę paramą). Kai kuriose valstybėse (Austrijoje, Belgijoje, Švedijoje, Vokietijoje) asmeniui suteikiama teisė savarankiškai gydytis.

Teisinio reglamentavimo istorija

Pirmykštis žmogus, ieškodamas maisto, susipažino su narkotinių medžiagų poveikį turinčiais augalais. Gentinėje visuomenėje narkotikų išgavimą kontroliavo žyniai. Narkotikai buvo vartojami religinių apeigų metu ir gydymui. Pirmasis istorijoje paminėtas psichotropinių savybių turintis augalas – aguonos. Kasinėjant Nipūre (Mesopotamija) surastose 5000 metų senumo molinėse lentelėse išliko surašytos opijaus paruošimo ir vartojimo rekomendacijos. Vėliau gydymui aguonos buvo vartojamos Persijoje, Egipte, Graikijoje ir kitose šalyse.

Pirmą kartą tarptautiniu lygiu narkomanijos problema buvo viešai iškelta Šanchajuje 1909, kai 13 šalių dalyvavo Opijaus komisijoje. 1912 ši komisija organizavo Hagos konferenciją, kurioje priimta pirmoji Tarptautinė opijaus konvencija (įsigaliojo 1922). Po Pirmojo pasaulinio karo narkotikų vartojimas paplito daugelyje valstybių. Ženevoje 1925 buvo pasirašyta susitarimas Dėl opijaus gamybos rūkymui, vidaus prekybai ir jo vartojimo, Tarptautinė opijaus konvencija, 1931 – Narkotinių medžiagų gamybos apribojimo ir skirstymo reglamentavimo, 1936 – Neteisėtos narkotikų prekybos uždraudimo konvencijos. Niujorke 1946 pasirašytas protokolas, kuriuo narkotikų kontrolę perėmė Jungtinių Tautų Ekonominė ir Socialinė Taryba ir įsteigė Narkotinių medžiagų komisiją (Commission on Narcotic Drugs). 1948 Paryžiuje pasirašytas protokolas Dėl tarptautinės kontrolės taikymo vaistinėms medžiagoms, kurioms netaikoma 1931 Konvencija. 1953 Niujorke priimtas protokolas Dėl aguonų kultivavimo, opijaus gamybos apribojimo ir reglamentavimo, tarptautinės ir didmeninės jo prekybos bei vartojimo. Tarptautinė narkotikų kontrolės sistema galutinai susiformavo priėmus 1961 Bendrąją narkotinių medžiagų, 1971 Psichotropinių medžiagų konvencijas, 1988 konvenciją Dėl kovos su neteisėta narkotinių priemonių ir psichotropinių medžiagų apyvarta. Valstybių tarptautinių įsipareigojimų įgyvendinimo priežiūrai 1968 įsteigta Jungtinių Tautų Tarptautinė narkotikų kontrolės valdyba (International Narcotics Control Board), 1997 – Jungtinių Tautų Narkotikų ir nusikalstamumo biuras (United Nations Office on Drugs and Crime).

Jungtinių Tautų Generalinė Asamblėja 1987 paskelbė birželio 26 Tarptautine kovos su narkomanija diena. Jungtinių Tautų priimtais teisės aktais bei įsteigtų institucijų pastangomis tarptautiniu lygmeniu buvo įtvirtinta griežta narkotikų kontrolės sistema, apribojanti draudžiamų medžiagų platinimą bei vartojimą rekreaciniais tikslais ir skatinanti valstybes numatyti pakankamai griežtas sankcijas, pirmiausia orientuojantis į baudžiamojo pobūdžio priemones. Valstybės, kurios siekė švelnesnės narkotikų kontrolės politikos ir ją įgyvendino praktiškai (pvz., Olandija, įvykdžiusi de facto kanapių legalizavimą 1976, visų narkotikų rūšių vartojimą savo reikmėms dekriminalizavusios Portugalija 2001, Čekija 2009), stipriai kritikuotos tiek Jungtinių Tautų institucijų, tiek ir kitų valstybių (pvz., Japonijos, Kinijos, Rusijos, t. p. daugelio Azijos, Afrikos valstybių, kurios laikosi griežto požiūrio į narkotikų vartojimą). Nepaisant to, 21 amžiaus pradžioje vyksta ryškus posūkis link liberalesnės politikos, kuri konkrečiai pasireiškė judėjimais už medicininių ir rekreacinių kanapių legalizavimą. Pvz., Urugvajus 2014 tapo pirmąja valstybe, de jure legalizavusia kanapes, 2016 Jungtinėse Amerikos Valstijose referendumais rekreacines kanapes legalizavo Kalifornijos, Meino, Masačusetso ir Nevados valstijos (anksčiau kanapes legalizavo Kolorado, Aliaskos, Oregono, Vašingtono valstijos ir Kolumbijos federalinė apygarda, dar daugiau valstijų yra legalizavusios medicinines kanapes ar dekriminalizavusios kanapių vartojimą asmeninėms reikmėms), 2018 Kanadoje leista marihuaną naudoti rekreaciniams tikslams.

Faktiniai duomenys

Narkotikų rinka yra labai aktyvi. 20 amžiaus 8 dešimtmetyje Bolivijoje, Kolumbijoje ir Meksikoje sparčiai kūrėsi narkotikų karteliai. Jie aprūpina Šiaurės Amerikos rinką kokainu. 20 amžiaus 10 dešimtmetyje narkotikų prekyba buvo įvertinta apie 500 mlrd. Jungtinių Amerikos Valstijų dolerių; tai pelningiausias verslas pasaulyje. Europos narkotikų ir narkomanijos stebėsenos centro (įsteigtas 1993) duomenimis kasmet mažmeninėje rinkoje Europos Sąjungoje parduodama narkotikų už maždaug 21–31 mlrd. eurų (2013 – 24 mlrd. eurų). Didžiausią Europos narkotikų rinkos dalį užima kanapės – jų rinka vertinama 9,3 mlrd. eurų (apie 38 % visų narkotikų), mažesnė dalis tenka heroinui – 6,8 mlrd. eurų (28 %), kokainui – 5,7 mlrd. eurų (24 %), amfetaminams – 1,8 mlrd. eurų (8 %), ekstaziui – 0,7 mlrd. eurų (apie 3 %).

Europos narkotikų ir narkomanijos stebėsenos centras pabrėžia, kad nors narkotikais tradiciškai tebeprekiaujama fizinėse prekyvietėse, bet kvaišalų prekyba sparčiai keliasi į internetą, kur prekiauti narkotikais be fizinio kontakto yra saugiau, lengviau ir pigiau. Siekdamos efektyviau kovoti su narkotikų plitimu, valstybių teisėsaugos institucijos stiprina interneto stebėsą. Europoje kasmet pranešama apie daugiau kaip milijoną neteisėtų narkotikų konfiskavimo atvejų. Daugeliu atvejų iš vartotojų konfiskuojami nedideli narkotikų kiekiai, nors pasitaiko konfiskuoti ir didelius kiekius kvaišalų iš kontrabandininkų bei gamintojų. Europos narkotikų ir narkomanijos stebėsenos centro duomenimis, 2014 džiovintos kanapės sudarė beveik 50 % konfiskuotų narkotikų, kanapių derva – 24 %, kokainas ir krekas po 9 %, amfetaminai – 5 %, heroinas – 4 %. 2014 apie 60 % visų Europos Sąjungoje užfiksuotų konfiskavimo atvejų užregistruoti dvejose šalyse – Ispanijoje ir Didžiojoje Britanijoje. Europos narkotikų ir narkomanijos stebėsenos centro duomenimis, 2015 Europos Sąjungoje buvo pranešta apie 1,5 mln. su narkotikais susijusių teisės pažeidimų, iš jų 57 % buvo susiję su kanapių vartojimu arba laikymu ir juos padarė apie 1 mln. teisės pažeidėjų. Nuo 2013 daugėja su amfetaminų ir ekstazio, nuo 2010 mažėja su heroino laikymu susijusių teisės pažeidimų.

Narkomanija Lietuvoje

Pirmą kartą baudžiamąją atsakomybę už neteisėtas veikas, susijusias su narkotikais, nustatė Svaiginamųjų vaistų įstatymas (1931). Policija kontroliavo narkotikų gabenimo kelius. Į Lietuvą iš Olandijos per Vokietiją kontrabanda buvo įvežama kokaino, kurio dalis likdavo Lietuvoje, kita dalis patekdavo į Latviją.

1940 Lietuvoje pradėjo veikti 1926 Rusijos Sovietų Federacinės Socialistinės Respublikos Baudžiamasis kodeksas (galiojo iki 1961), kuriuo buvo draudžiama be atitinkamo leidimo sėti opijines aguonas ir indines kanapes, gaminti, laikyti pardavimui ir parduoti be reikiamo leidimo kokainą, opijų, morfijų, eterį ir kitas narkotizuojamąsias medžiagas. LSSR baudžiamuoju kodeksu (1961, su pakeitimais ir papildymais galiojo iki 2003) buvo draudžiama siųsti opijų, morfijų, kokainą ir kitas narkotines medžiagas paštu ar bagažu, t. p. įtvirtinta baudžiamoji atsakomybė už lindynių laikymą narkotikų vartojimui. Nuo 1971 buvo nustatyta baudžiamoji atsakomybė už neteisėtą narkotinių medžiagų gaminimą, įgijimą, laikymą, narkotinių medžiagų grobimą ir už nustatytų narkotinėms medžiagoms gaminti, laikyti, išduoti, apskaityti ar gabenti taisyklių pažeidimą. 1975 kodekse atsirado naujų straipsnių, nustatančių kvalifikuojančius požymius (kvalifikuotas nusikaltimas). Nuo 1987 buvo diferencijuojama atsakomybė už narkotikų įgijimą arba laikymą be tikslo parduoti bei kriminalizuotas pakartotinis jų vartojimas be gydytojo recepto, t. p. aliejinių aguonų ir kanapių sėjimas ar auginimas.

1994 dekriminalizuotas narkotikų vartojimas be gydytojo leidimo. Nuo 1998 labiau diferencijuojama atsakomybė pagal veikos tikslus, siekiama griežčiau bausti narkotikų prekeivius, narkotikus vartojantiems asmenims suteikiama laisvės atėmimo bausmės alternatyva – galimybė savanoriškai gydytis. Baudžiamosios ar administracinės atsakomybės taikymui įtakos turi ne disponuojamo narkotiko rūšis, o kiekis (kiekių ribos nustatomos remiantis 2003 Sveikatos apsaugos ministro įsakymu patvirtintomis Narkotinių ir psichotropinių medžiagų nedidelio, didelio ir labai didelio kiekio nustatymo rekomendacijomis).

Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas (įsigaliojo 2003) numato atsakomybę už neteisėtą disponavimą (gaminimą, perdirbimą, įgijimą, laikymą, gabenimą ar siuntimą) narkotikais, turint tikslą juos platinti arba tokio tikslo neturint, t. p. už neteisėtą disponavimą labai dideliu narkotikų kiekiu, narkotikų platinimą nepilnamečiams, įrenginių narkotikams gaminti gaminimą arba narkotikų gamybos technologijų ar instrukcijų rengimą, narkotikų vagystę arba kitokį neteisėtą užvaldymą, lenkimą vartoti narkotikus, neteisėtą aguonų ar kanapių auginimą, disponavimą pirmos kategorijos narkotinių ar psichotropinių medžiagų pirmtakais (prekursoriais), teisėto disponavimo narkotinėmis, psichotropinėmis medžiagomis taisyklių pažeidimą.

Iki 2017 administracinė atsakomybė pagal Administracinių teisės pažeidimų kodeksas (1985) buvo numatyta už neteisėtą narkotinių ir psichotropinių medžiagų įgijimą ar laikymą nedideliais kiekiais, šių medžiagų vartojimą be gydytojo paskyrimo, t. p. narkotinių medžiagų turinčių pasėlių užtikrinimo priemonių nesiėmimą, neteisėtų opijinių aguonų, kanapių ar kokamedžių auginimą; nepilnamečių (14–16 metų) neteisėtas narkotikų įgijimas ar laikymas nedideliais kiekiais be tikslo parduoti ar kitaip platinti, t. p. vartojimas be gydytojo paskyrimo užtraukdavo baudą tėvams (globėjams). 2017 administracinė atsakomybė už šias veikas panaikinta, liko tik baudžiamoji.

Pagal Administracinių nusižengimų kodeksą (2015, įsigliojo 2017) administracinė atsakomybė taikoma už narkotikų vartojimą be gydytojo paskyrimo arba vengiantiems pasitikrinti dėl apsvaigimo už administracinių nusižengimų padarymą sulaikytiems ir apsvaigimu nuo narkotikų įtariamiems asmenims.

Narkotinių ir psichotropinių medžiagų kontrolės įstatymas (1998) nustato šių medžiagų klasifikavimo pagrindus, jų (kai jos vartojamos sveikatos priežiūrai, veterinarijai ir mokslui) teisėtą apyvartą ir šios apyvartos kontrolę pagal tarptautinių susitarimų reikalavimus. Sveikatos apsaugos ministerijos parengti Narkotinių ir psichotropinių medžiagų sąrašai (2000) susideda iš trijų atskirų sąrašų: į pirmąjį sąrašą įtrauktos medžiagos, kurias draudžiama vartoti sveikatos priežiūros tikslais, be Vyriausybės nustatyta tvarka išduotos licencijos įsigyti, laikyti, gabenti valstybės teritorijoje, t. p. gaminti, perdirbti, importuoti ar naudoti moksliniams tyrimams, į antrąjį ir trečiąjį – medžiagos gali būti naudojamos sveikatos priežiūros ir veterinarijos tikslais laikantis tam tikros tvarkos. Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamentas (2004–11 Narkotikų kontrolės departamentas prie Vyriausybės) teikia Vyriausybei siūlymus dėl narkomanijos prevencijos ir narkotikų kontrolės veiklos, rengia rekomendacijas dėl atsakingų institucijų narkomanijos prevencijos priemonių įgyvendinimo, koordinuoja jų veiklą, reguliariai tiria narkotikų vartojimo paplitimą, bendradarbiauja su tarptautinėmis organizacijomis (pvz., Jungtinių Tautų Narkotikų ir nusikalstamumo biuru, Jungtinių Tautų Narkotinių medžiagų komisija, Jungtinių Tautų Tarptautine narkotikų kontrolės valdyba, Interpolu, Europolu, Europos narkotikų ir narkomanijos stebėsenos centru, Eurojustu ir kitomis).

2017 užregistruotos 2133 (2016 – 1753) veikos, susijusios su narkotinių medžiagų disponavimu, jos sudarė 3 % visų nusikalstamų veikų.

1431

Narkomanams būdingi bruožai ir simptomai

Narkomanijos raida priklauso nuo vartojamos medžiagos cheminės sudėties, individualių žmogaus organizmo ir charakterio ypatybių, t. p. socialinių ir kultūrinių veiksnių, vartojimo būdo (pvz., labai paplitęs psichotropinių medžiagų rūkymas, nes taip jos greitai patenka į organizmą), vartojimo medžiagos tirpumo riebaluose (pvz., dėl didesnio tirpumo populiaresnis už morfiną yra heroinas). Narkomanams būdinga charakterio ir nuotaikų nestabilumas, impulsyvumas, psichinė nebranda, nesusiformavusios tam tikros emocijos. Jie dažnai neturi atsakomybės, kaltės, gėdos jausmo, ieško neįprastų pojūčių, malonumų. Neretai tokie žmonės elgiasi provokuojamai, lengvabūdiškai, neapdairiai, įžūliai, todėl tampa lengvai pažeidžiami. Ilgainiui jie nebegali dirbti. Neretai narkomanų šeimos būna nedarnios, dažni tėvų konfliktai, narkomanams trūksta tėvų ar kitų šeimos narių dėmesio arba atvirkščiai – jie per daug globojami.

Narkomanijos simptomai: abstinencijos sindromas, dėmesio koncentracijos ir atminties pablogėjimas, psichozės su regos, klausos haliucinacijomis, iškreiptas aplinkos suvokimas, psichomotorinis susijaudinimas, tai yra padidėjęs jautrumas išoriniams dirgikliams (nepasitenkinimas, keršto jausmas, agresyvumas), negebėjimas kontroliuoti savo elgesio, menkas domėjimasis, neigiamų padarinių ignoravimas, euforija, tolerancijos ir nuotaikos sutrikimas, psichinė ir fizinė priklausomybė nuo narkotikų ar psichotropinių medžiagų, sunkiais atvejais vystosi protinis atsilikimas. Sergant narkomanija padidėja savižudybės rizika.

Pavartojus narkotikų ar psichotropinių medžiagų ir pajutus malonumą dažniausiai išsivysto psichologinė priklausomybė, atsiranda noras nuolat ar periodiškai vartoti narkotiką, pasiekti tam tikrus ar atsikratyti nemalonių pojūčių. Psichologinė priklausomybė gali pasireikšti jau po pirmojo bandymo ir išlikti labai ilgai (negydant – visą gyvenimą), gali pasireikšti nenugalimas noras vartoti narkotiką ar psichotropinę medžiagą, nuolat galvoti apie tai.

Fizinė priklausomybė, kai persitvarko organizmo funkcijos, išsivysto vėliau, ją pastebėti ir jos atsikratyti yra sunkiau. Išaugus organizmo tolerancijai narkotikui ar psichotropinei medžiagai, norint pasiekti trokštamą poveikį reikia vis didesnės dozės. Ligai pažengus tolerancija mažėja, narkomanas nebetoleruoja ankstesnių dozių, todėl dažnai perdozuojama. Dėl perdozavimo ir somatinių komplikacijų galima mirtis.

Narkomanijos gydymas

Narkomanijos gydymo pradžioje praėję detoksikacijos (abstinencijos sindromo pasireiškimo metu iš organizmo pašalinamos narkotinės ar psichotropinės medžiagos) kursą, ligoniai mokosi adaptuotis visuomenėje (socialinė adaptacija), gyventi nevartodami narkotikų ar psichotropinių medžiagų. Gydymo metu ir po jo itin svarbus ligonio artimųjų palaikymas, fizinis ir protinis užimtumas. Gali pasitaikyti depresinė nuotaika (depresija), persekioti kaltės jausmas, kartais pasireiškiantis įvairiomis bausmėmis sau, pervertinama įvairių faktų svarba. Nutraukus vartojimą būtina ilgalaikė reabilitacija (vidutinė trukmė apie 18 mėnesių). Taikomos individualios ir grupinės konsultacijos, psichoterapija, formuojami darbo įgūdžiai, organizuojamas laisvalaikis. Dažniausiai taikoma vadinamoji 12 žingsnių programa, 1935 Jungtinėse Amerikos Valstijose sukurta alkoholizmui gydyti. Patariama lankytis anoniminių narkomanų draugijose. Gydymas padeda tik tada, kai yra stipri motyvacija nevartoti narkotiko ar psichotropinės medžiagos.

Narkomanija padaro žalos visuomenei (nuostoliai, netektys), nukenčia socialinės, ekonominės, teisinės, dorinės vertybės – prastas narkomanų darbas ar jo vengimas, fizinė ir dorinė degradacija, žala genofondui, išlaidos narkomanams gydyti ir kita. Narkomanijos prevencijai būtinas visuomenės (ypač jaunimo) švietimas, narkotikų ir psichotropinių medžiagų vartojimo žalos aiškinimas.

Narkomanijos paplitimas visuomenėje

21 amžiaus pradžioje lengvesnių narkotikų ir psichotropinių medžiagų vartojama daugiau, o stipresnių – mažiau. Tarp narkomanų (ypač intraveninių) greitai plinta infekcinės ligos, jie tampa vis didesniu hepatito B ir C, t. p. ŽIV, AIDS ir kitų lytiškai plintančių ligų šaltiniu visuomenėje, todėl didėja infekcinių ligų prevencijos išlaidos.

21 amžiuje vis daugiau pasaulio valstybių leidžia naudoti marihuaną medicininiams tikslams (pvz., Kroatija 2015, Jungtinių Amerikos Valstijų 4 valstijos 2016, Lenkija 2017). Kai kuriose valstybėse (pvz., Olandijoje, kai kuriose Jungtinių Amerikos Valstijų valstijose) marihuaną leidžiama naudoti rekreaciniams ir kitiems tikslams. 21 amžiuje padėtis narkotikų rinkoje tampa vis sudėtingesnė: be geriau žinomų narkotikų, vartotojai gali įsigyti ir naujų medžiagų, pastebima, kad vaistai šioje srityje užima vis svarbesnę padėtį, o kelių narkotikų vartojimas tarp asmenų, turinčių su narkotikais susijusių problemų, tampa norma.

2014 Europos Sąjungoje nuo narkotikų priklausomybės gydyta apytikriai 1,2 mln. žmonių. Dažniausiai tai – opioidų (heroino, morfino, kodeino ir kitų), antrą ir trečią vietą užima kanapių ir kokaino vartotojai. Europos narkotikų ir narkomanijos stebėsenos centro duomenimis, 2016 Europoje daugiau kaip 93 mln. (56,8 mln. vyrų, 36,8 mln. moterų) arba 20,6 % 15–64 metų amžiaus Europos Sąjungos gyventojų nors kartą gyvenime buvo bandę narkotikų (Lietuvoje 2016 – 11,5 %, 2012 – 11,1 %). Narkotinių ir psichotropinių medžiagų vartojimo paplitimas šalyse labai skiriasi, bet visose šalyse dažniausiai vartojamas narkotikas yra kanapės (t. p. ir Lietuvoje): 2016 kanapes nors kartą gyvenime buvo išbandę 87,7 mln. (26,3 %) Europos 15–64 metų amžiaus grupės asmenų (Lietuvoje – 10,8 %). Europoje apie 1 % suaugusiųjų kanapes vartoja kasdien arba beveik kasdien. 2012–16 daugumoje Europos šalių kanapių vartojimas augo: Austrijoje – 9,4 %, Vokietijoje – 4,1 %, Suomijoje – 3,4 %, Čekijoje – 0,8 %, Prancūzijoje – 8,8 %, Lietuvoje – 0,3 %. Antras pagal vartojimo dažnumą narkotikas yra kokainas. 2016 nors kartą gyvenime pabandę kokaino buvo 17,5 mln. (5,2 %) Europos 15–64 metų amžiaus grupės asmenų. Sparčiai plinta ekstazis (nors kartą gyvenime buvo išbandę 14 mln. arba 4,2 % Europos 15–64 metų amžiaus grupės asmenų) ir amfetaminai (nors kartą gyvenime buvo išbandę 12,5 mln. arba 3,8 % Europos 15–64 metų amžiaus grupės asmenų). 2015 Europos Sąjungoje, Norvegijoje ir Turkijoje nustatyta 8441 mirtis (daugiausia Didžiojoje Britanijoje 31 %, Vokietijoje 15 % visų mirties atvejų) nuo narkotinių medžiagų perdozavimo (2014 – 7950 mirčių), tai yra 6 % daugiau nei 2014. Nuo narkotikų dažniau miršta vyrai (78 %) nei moterys (22 %), vidutinis mirusiųjų amžius 38 metai.

Lietuvoje 20 amžiaus pabaigoje, vykstant sudėtingoms ekonominėms ir socialinėms permainoms, žmonės (ypač jaunimas) tapo labiau pažeidžiami, todėl dalis jų ėmė vartoti narkotikus ar psichotropines medžiagas. Vartojimas nuolat didėja paauglių ir jaunimo pasilinksminimo vietose, mokymo įstaigose, kiemuose ir gatvėse. Vis daugiau vartojama ne dėl pažeidžiamumo, bet dėl mados ir lengvai prieinamų malonumų (malonaus apsvaigimo, atsipalaidavimo) vaikymosi. Sparčiai jaunėjant narkomanams trumpėja jų gyvenimo trukmė. Per metus vienam narkomanui būtini apie 15 000 Eur narkotikams ar psichotropinėms medžiagoms įsigyti, todėl neretai jie užsiima nelegalia veika (narkotikų ar psichotropinių medžiagų platinimas, vagystės, plėšikavimai ir kita). Vieno narkomano gydymui stacionare 2017 pabaigoje buvo skiriama apie 700 eurų. 2017 gydymą pakaitine terapija (metadonu) 18 įstaigų suteikė 797 asmenims; šia terapija gydomam asmeniui per metus skiriama 570 eurų.

Papildoma informacija
Turinys
Bendra informacija
Straipsnio informacija
Autorius (-iai)
Redaktorius (-iai)
Publikuota
Redaguota
Siūlykite savo nuotrauką