naujàsis romãnas (pranc. le nouveau roman), 20 a. 6 dešimtmetyje prasidėjęs prancūzų romanistų ir romano teoretikų judėjimas. Jam atstovavo A. Robbe’as-Grillet, M. Butoras, S. Beckettas, C. Ollier, R. Pinget, N. Sarraute, C. Simonas, C. Mauriacas. Jie nesudarė mokyklos ar vieningos grupės, juos siejo atsisakymas tradicinio romano elementų: siužeto, intrigos, charakterių ir personažų. A. Robbe’o-Grillet programiniame straipsnyje Būsimojo romano kelias (Une voie pour le roman futur 1956) teigiama, kad romano objektas – ne žmogus, o daiktai, kurių realybė sako žymiai daugiau nei idėjos. N. Sarraute knygoje Įtarumo era (L’Ère du soupçon 1956) tradicinį pasakojimą siūloma pakeisti psichologinių būsenų perteikimu. Romano sritis – sielos paslaptys, atskleidžiamos pasitelkiant analitinį M. Prousto metodą. Vidinis monologas ir dialogas – tik dvasinių išgyvenimų registravimo priemonė. Skaitytojas susiduria ne su pasakotojo valdomu diskursu, o su jausenas perteikiančiais fragmentais. Kinta skaitytojo santykis su knyga, griaunamas personažo ir skaitytojo susitapatinimas, pasyvus tikėjimas vaizdų tikroviškumu, atsiranda kritinis požiūris, skaitytojas įtraukiamas į kūrybos procesą, verčiamas sekti psichinius procesus tiriantį autorių. Situacija paprastai nužymima punktyru, susitelkiant ties psichika. Taip keliama abejonių dėl romano žanro, nors situacijai apibūdinti kartais naudojama detektyvinio, istorinio romano elementai. 20 a. 7–8 dešimtmetyje J. Ricardou (veikalai Naujojo romano problemos / Problèmes du nouveau roman 1967, Naujojo romano teorija / Pour une théorie du nouveau roman 1971, Naujasis romanas / Le Nouveau roman 1973) ir A. Robbe’as-Grillet (straipsnių rinkinys Už naująjį romaną / Pour un nouveau roman 1963) dėstė prieštaringą teoriją, iškeldami rašytojo požiūrio pirmaujantį vaidmenį. N. Sarraute ir S. Beckettas pabrėžė niekada nepriklausę jokiai literatūrinei grupei ar judėjimui. Rašytojai M. Duras, C. Mauriacas, R. Jeanas priartėjo prie šiam judėjimui būdingų estetinių nuostatų. Naujajam romanui artimi ankstyvieji Ph. Sollerso, J. Thibaudeau, J. L. Baudry, J. P. Faye, M. Roche’o kūriniai.
Naujasis romanas suvaidino reikšmingą vaidmenį ieškant naujų meninės išraiškos formų, atspindėjo rašytojų reakciją į masinę literatūrą, pasitelkiančią tikroviško romano formas, skatinančią susitapatinti su vaizduojamais įvykiais ir personažais. Naujojo romano estetiniai principai vyrauja J. Echenoz, J.‑Ph. Toussaint’o, T. Vielio, Chr. Ostero, L. Mauvignier, Ch. Gailly kūryboje.
510