naujieji religiniai judėjimai

naujeji relginiai judjimai, religiniai tikėjimai, etiniai, filosofiniai sąjūdžiai, nepriklausantys kurioje nors visuomenėje įsitvirtinusioms religijoms ir nelaikomi jų dalimi. Gausėjant naujųjų religinių judėjimų kilo visuomenės opozicija, jiems apibūdinti vartotos neigiamą reikšmę įgijusios kulto ar sektos sąvokos. 20 a. 8 dešimtmetyje įsitvirtino neutralus terminas naujieji religiniai judėjimai, arba naujosios religijos. Vieningos tyrinėtojų nuomonės, kas turėtų būti laikoma naujuoju religiniu judėjimu, nėra. Daugelis tyrinėtojų prie naujųjų religinių priskiria judėjimus, atsiradusius po II pasaulinio karo (Tarptautinė Krišnos sąmonės organizacija, Suvienijimo bažnyčia, Scientologijos bažnyčia, Ošo judėjimas ir kiti), kai kurie tyrinėtojai priskiria ir 19 a. viduryje atsiradusius tikėjimus ir religines grupes (bahaizmą, Jehovos liudytojus, Pastarųjų dienų šventųjų Jėzaus Kristaus bažnyčią).

Skirstymas

Naujieji religiniai judėjimai į grupes skirstomi pagal keletą kriterijų. Skirstant pagal religinę tradiciją, iš kurios naujasis religinis judėjimas kilo arba su kuria turi bendrumų, skiriami naujieji religiniai judėjimai, atsiradę iš 5 pagrindinių pasaulio religijų (krikščionybės, judaizmo, islamo, hinduizmo ir budizmo) ir gamtos jėgų garbinimo. Skirstant pagal santykį su visuomene skiriami pasaulį priimantieji, jį neigiantieji ir prie pasaulio prisitaikantieji naujieji religiniai judėjimai. Galimas skirstymas remiantis krikščioniškąja teologija ir socialiniais mokslais, tuomet naujieji religiniai judėjimai skirstomi į kvazikrikščioniškas šventumo grupes (pvz., Jehovos liudytojai, Kristadelfiečiai), rytų kilmės grupes (pvz., budistų bendruomenės Vakaruose, Tarptautinė Krišnos sąmonės organizacija), mesianistinius ir naujojo apreiškimo sąjūdžius, psichogrupes (pvz., Scientologijos bažnyčia), Naujojo amžiaus sąjūdį.

Ypatybės

Naujieji religiniai judėjimai dažniausiai išsiskiria savitu sekėjų kontingentu (pvz., į Suvienijimo bažnyčią įsitraukia daugiausia jaunimas), didesniu nei tradicinėse Bažnyčiose narių aktyvumu, tikėjimu išskirtine judėjimo misija, įsitikinimu, kad būtent tame religiniame judėjime atrasta tikroji tiesa. Naujųjų religinių judėjimų nariai susiburia dažniausiai apie charizmatinius lyderius, kuriems mirus judėjimą ištinka veiklos ir tapatybės krizė.

Visuomenės požiūris

Visuomenė naujuosius religinius judėjimus dažniausiai vertina nepalankiai, nes šie sudaro gana uždaras, iškeliančias save visuomenės grupes. Dėl judėjimų kitoniškumo ir įsitraukus į juos pakitusio žmonių elgesio dažniausiai kyla įtampa šeimoje vienam jos narių įsitraukus į judėjimą. Pasaulyje žinomos tragedijos, siejamos su naujaisiais religiniais judėjimais: savižudybė ir žmogžudystė įvykdyta Liaudies šventyklos narių 1978 Gvianoje, Tokijo metro zarino dujų ataka, kurią 1995 surengė Aum Shinrikyo (Aum Šinrikio) judėjimo (dabar vadinamas Aleph) nariai, Saulės šventyklos narių savižudybės Prancūzijoje ir Kanadoje 1994–97 ir Dangaus vartų narių 1997 Jungtinėse Amerikos Valstijose. Nors tokios tragedijos yra retos ir nebūdingos naujiesiems religiniams judėjimams, bet prisideda prie blogo jų įvaizdžio visuomenėje.

Prancūzijos, Belgijos vyriausybės įsteigė padalinius, kurie stebi naujųjų religinių judėjimų veiklą, Didžioji Britanija remia nevyriausybines organizacijas, teikiančias informaciją apie naujuosius religinius judėjimus visuomenei.

Paplitimas

Tikslių duomenų, kiek naujųjų religinių judėjimų yra pasaulyje arba koks jų narių skaičius, nėra. Gyventojų surašymų duomenimis, anglakalbėse šalyse naujųjų religinių judėjimų nariai sudaro apie 0,3–0,5 % gyventojų. Pasaulyje, įvairiais duomenimis, naujiesiems religiniams judėjimams 2000 priklausė nuo 0,5 iki 1,9 % gyventojų.

Naujieji religiniai judėjimai Lietuvoje

Lietuvoje kai kurie naujieji religiniai judėjimai veikė jau sovietų okupacijos laikotarpiu (pvz., Tarptautinės Krišnos sąmonės organizacijos nariai pradėjo veiklą 1980, jie buvo persekiojami KGB, 1986 grupę bandyta oficialiai įregistruoti), bet didžioji dalis naujųjų religinių judėjimų išplito 1987–95. Iš Lietuvoje veikiančių krikščioniškos kilmės naujųjų religinių judėjimų žymesni yra Jehovos liudytojai, Suvienijimo bažnyčia (Lietuvoje veikia įvairiais pavadinimais – Šventosios Dvasios pasaulio krikščionių susivienijimo asociacija, Šeimų federacija kovai už taiką pasaulyje ir kitais), Pastarųjų dienų šventųjų Jėzaus Kristaus bažnyčia (mormonai). Judaistinės kilmės naujųjų religinių judėjimų Lietuvoje nėra. Sekėjų turi islamo kilmės naujųjų religinių judėjimų grupei sąlyginai priskirtinas bahaizmas. Iš hinduistinės kilmės naujųjų religinių judėjimų Lietuvoje paminėtini Satja Sai Babos organizacija, Ošo mokymo sekėjų centrai. Yra budistinių naujųjų religinių judėjimų (Deimantinio kelio budizmo Karma Kagyu tradicijos mokyklos, Tibeto budizmo bendruomenė Tashi Gyephel Ling). Tarp gamtos garbintojų grupių, veikiančių Lietuvoje, paminėtinas judėjimas Romuva, vienijantis iš etnokultūrinio sąjūdžio kilusius bandymus atgaivinti senuosius lietuvių tikėjimus. Romuva įkurta 1930, atsikūrė 1967 ir sovietų okupacijos laikotarpiu veikė išskirtinai kaip etnokultūros draugija, 1992 pradėjo veiklą kaip religinė bendruomenė.

Įvairių religijų ir sekuliarių mąstymo srovių mokymus jungiančiai Scientologijos bažnyčiai Lietuvoje atstovauja visuomeninė organizacija Vilniaus dianetikos centras (įkurtas 1995).

2000 prie Teisingumo ministerijos įsteigta speciali tarpžinybinė komisija, kurios tikslas – užtikrinti, kad valstybės institucijos keistųsi turima informacija apie naujųjų religinių judėjimų veiklą. Informaciją apie naujuosius religinius judėjimus teikia 2001 įsteigta nevyriausybinė organizacija Naujųjų religijų tyrimų ir informacijos centras.

Lietuvoje naujieji religiniai judėjimai registruojami pagal 1995 priimtą Religinių bendruomenių ir bendrijų įstatymą kaip kitos religinės bendruomenės ir bendrijos (t. y. nepriklausančios nė vienai iš 9 Lietuvoje tradicinių religinių bendruomenių ar bendrijų). Įregistravimo dokumentai teikiami Teisingumo ministerijai, kuri tvirtina jų atitiktį įstatymų reikalavimams. Ministerija juos gali atsisakyti patvirtinti, jei nustato, kad religinės bendruomenės ar bendrijos mokymas prieštarauja įstatymams ar viešajai tvarkai. Ministerija t. p. gali kreiptis į teismą dėl religinės bendruomenės, kurios veikla pažeidžia įstatymus ar viešąją tvarką, išregistravimo.

2001 gyventojų surašymo duomenimis, Lietuvoje gyventojų, priklausančių naujiesiems religiniams judėjimams (siauriausiąja prasme) yra 0,024–0,038 %, įskaičiuojant ir 19 a. viduryje atsiradusius religinius judėjimus – 0,13–0,15 %. Aktyviai veikiančių naujųjų religinių judėjimų (siauriausia reikšme) Lietuvoje yra apie 16, o įtraukiant ir 19 a. viduryje atsiradusius religinius judėjimus apie 20.

L: A. Peškaitis, D. Glodenis Šiuolaikinis religingumas Vilnius 2000; R. Wallis The Elementary Forms of New Religious Life London 1984.

2927