naujóji mokyklà, aktyvióji mokyklà, ugdymo pedagogikos kryptis.
Naujosios mokyklos tikslai, metodai ir formos
Naujosios mokyklos šalininkai teigia, kad ugdymo procese svarbiausia ne mokomasis dalykas, žinios ir pedagogo erudicija, bet vaikas ir jo patirtis, visokeriopas vaiko ugdymas (jo kūno, rankų, proto), t. y. protinis, fizinis, darbinis, dorinis, socialinis ir estetinis ugdymas. Naujoji mokykla siekia ugdyti vaiko gebėjimus, praktinės veiklos įgūdžius, gebėjimą veikti, kurti, praktiškai taikyti žinias. Ugdytojas yra lygiavertis partneris, vaiko draugas, bendramintis ir bičiulis, o ne formalus vadovas, administratorius. Naujoji mokykla sudaro sąlygas humanistiniam, demokratiniam ugdymui. Vienas pagrindinių naujosios mokyklos metodų, padedančių ugdymą sieti su veikla, yra projektų metodas (mokiniai patys pasirenka užduotį – projektą, sudaroma užduoties darbo grupė, numatomi tikslai, vykdymo planas, laukiami rezultatai, paskirstomos pareigos, pabaigoje darbas pristatomas ir įvertinamas, apibendrinama patirtis).
Naujoji mokykla įvairiais istoriniais laikotarpiais reiškėsi vis kitomis formomis, kurioms būdinga saviti pedagoginiai ieškojimai, susiformavusios pedagoginės kryptys vadintos veiklos mokykla, darbo mokykla, visuomeniškąja arba aktyviąja mokykla, buvo siejamos su ryškiausių naujojo ugdymo šalininkų vardais.
Naujosios mokyklos ištakos ir raida
Naujosios mokyklos ištakos siejamos su Renesanso humanistų (F. Rabelais, M. de Montaigne’is) veikalais (jie pirmieji nepritarė to meto scholastinei pedagogikai).
Čekų pedagogas J. A. Komenský teigė, kad mokykla turi būti džiaugsmo namai, mokymas paremtas vaizdumo principu, siūlė semtis patirties iš aplinkos ir gamtos.
Naujosios mokyklos idėjų pirmtakais įvardijami filosofai F. Baconas, J. Lockeʼas, J.‑J. Rousseau.
Pradininku laikomas Šveicarijos pedagogas J. H. Pestalozzi, jis iškėlė vadinamosios motinos mokyklos idėją, įrodė, koks svarbus vaikui artimos aplinkos pažinimas. J. H. Pestalozzi teiginys, kad patyrimas yra kiekvieno pažinimo pagrindas, tapo naujosios mokyklos formule.
Mokytojo asmenybės reikšmę mokykloje, meno, dailės reikšmę ugdyme ypač pabrėžė vokiečių pedagogai F. W. A. Fröbelis, F. A. W. Diesterwegas (nepritarė senojo tipo mokyklai, mokymo būdams, senajai pedagogikai), G. Kerschensteineris (teigė, kad nauja pedagogika, mokykla galima, kai joje dirba altruistiški, darbui atsidavę mokytojai).
19 a. pabaigoje–20 a. pradžioje Vakarų Europoje ir Jungtinėse Amerikos Valstijose vykę ekonominiai, socialiniai, politiniai gyvenimo pokyčiai, mokslo ir technikos laimėjimai iškėlė naujus reikalavimus mokyklai – ugdyti iniciatyvias, savarankiškai, kūrybingai mąstančias asmenybes, gebančias taikyti žinias pakitusiomis sąlygomis. 19 a. paplitusi tradicinė vokiečių filosofo, edukologo J. F. Herbarto mokykla buvo atitrūkusi nuo gyvenimo, vaiko psichologijos, naujų gyvenimo poreikių. Pradėjo kurtis naujas pedagoginis sąjūdis mokyklai reformuoti, buvo siekiama pakeisti požiūrį į vaiką, mokymo turinį ir organizavimą, pedagoginius santykius ir kita. Pateikta įvairių klasifikacijų, kurtos įvairios pedagoginės srovės, kurios kėlė savas idėjas, teorijas. Šių teorijų pagrindu buvo steigiamos vadinamosios naujosios mokyklos. Pirmąją tokią – Abbotsholme’o mokyklą – 1889 įsteigė Didžiosios Britanijos pedagogas C. Reddie Rocesteryje; užmiesčio internatinė mokykla, kurioje buvo derinamas ugdymas (šeimos gyvenimo pavyzdžiu) su mokymu mokykloje. 1899 prancūzų sociologas E. Demolins’as, įsteigęs Roches’o mokyklą Verneuilyje, tapo šio tipo mokyklų ideologu ir teoretiku.
Ryškiausios naujósios mokyklos pedagoginės srovės: vokiečių pedagogo G. Kerschensteinerio darbo mokyklos ir pilietinio auklėjimo pedagogika, W. A. Lay vadinamoji veiksmo pedagogika, E. F. W. Meumanno eksperimentinė, H. Gaudigo asmenybės, F. W. Foersterio dorinio auklėjimo, L. Gurlitto (1855–1931) meninio auklėjimo, vokiečių filosofo P. Natorpo socialinė, F. Nietzsche’s individualistinė pedagogika, Jungtinių Amerikos Valstijų filosofo ir pedagogo J. Dewey pragmatinė pedagogika. Mokyklų pertvarkai turėjo įtakos ir kitos pedagoginės srovės: pažangioji, egzistencinė pedagogika, vokiečių pedagogo R. Steinerio Valdorfo pedagogika (Valdorfo sistema), italų pedagogės M. Montessori metodas (Montessori pedagogika) ir kita. Šveicarų pedagogas A. Ferrièreʼas naująsias sroves apibendrino, susistemino ir pateikė naujosios mokyklos koncepciją (ji yra visų srovių idėjų sintezė), organizavo tokių mokyklų steigimą Šveicarijoje, 1899 įsteigė Tarptautinį naujojo ugdymo biurą (Bureau internationale des écoles nouvelles), 1921 – Tarptautinę naujojo švietimo lygą (Ligue internationale pour l’éducation nouvelle).
Naujoji mokykla Lietuvoje
Lietuvoje naujosios mokyklos idėjos plito jau pirmaisiais 20 a. dešimtmečiais. Šių idėjų šalininkai buvo žinomi pedagogai, mokslininkai, filosofai – A. Busilas, V. Čižiūnas, J. Geniušas, M. Gustaitis, J. Laužikas, A. Maceina, J. Mačernis, P. Mašiotas, S. Matjošaitis, M. Pečkauskaitė‑Šatrijos Ragana, G. Petkevičaitė‑Bitė, A. Purėnas, V. Ruzgas, S. Šalkauskis, A. Šlikas, J. Vabalas‑Gudaitis, A. Vireliūnas, A. Vokietaitis ir kiti. Naujosios mokyklos mokymas buvo propaguojamas pedagoginėje periodinėje spaudoje, vadovėliuose (Z. Kuzmickio lietuvių literatūros vadovėlių komplektas yra naujosios mokyklos metodikos įgyvendinimo pavyzdys), mokytojų konferencijose ir seminaruose. Naujosios mokyklos idėjos darė įtaką estetiniam ugdymui, dailės mokymui bendrojo lavinimo mokykloje.
20 a. pabaigoje–21 a. pradžioje naujosios mokyklos mokymo idėjos tapo itin aktualios, jas aptaria daugelis dabartinių pedagogikos teoretikų, švietimo reformos organizatorių – V. Aramavičiūtė, M. Barkauskaitė, L. Jovaiša, D. Kiliuvienė, D. Kuolys, M. Lukšienė, V. Rajeckas, S. Valatkienė, D. Žilienė ir kiti.
F. Fiorsteris Auklėjimas ir auklėjamasis Kaunas 1928; G. Keršenšteineris Auklėtojo siela Kaunas 1938; J. Laužikas Švietimo integracijos pagrindai / Pedagoginiai raštai Kaunas 1993; S. Valatkienė „Naujojo ugdymo“ sąjūdis Vakaruose, jo idėjų atspindys Lietuvoje (1918–1940) Vilnius 1997; D. Žilienė Žmogaus slėpiniai ir pedagogika Vilnius 1997; R. Šteineris Žmogiškosios esybės vystymasis Vilnius 2000; A. Maceina Ideologiniai šių dienų pedagogikos pagrindai / Raštai t. 8 Vilnius 2002.