Navarino mūšis

Navarno mšis, jungtinio Didžiosios Britanijos, Prancūzijos ir Rusijos karo laivyno mūšis su Turkijos–Egipto karo laivynu per Graikų nepriklausomybės karą (1821–30). Įvyko 1827 10 20 Navarino įlankoje, į pietryčius nuo Peloponeso pusiasalio. Sąjungininkų laivynai prie Graikijos krantų buvo pasiųsti tam, kad priverstų Turkiją vykdyti 1827 07 06 Londono konvencijos reikalavimą suteikti Graikijai autonomiją Turkijos imperijos sudėtyje. Didžiosios Britanijos laivyną sudarė 3 linijiniai laivai, 4 fregatos, viena korvetė ir 3 brigai (vadas – E. Codringtonas), Prancūzijos – 3 linijiniai laivai, dvi fregatos ir dvi korvetės (vadas – H. de Rigny), Rusijos – 4 linijiniai laivai ir 4 fregatos (vadas – L. Geidenas). Turkijos–Egipto laivynas turėjo 3 linijinius laivus, 23 fregatas, apie 40 korvečių ir brigų (vadas – Ibrahim-paša). Įėjimą į Navarino įlanką (ten stovėjo Turkijos–Egipto laivynas) saugojo Turkijos kranto baterijos (165 pabūklai). Kranto baterijoms apšaudžius įplaukusį į įlanką Sąjungininkų laivyną prasidėjo mūšis. Per 4 valandas Turkijos–Egipto laivynas buvo visiškai sutriuškintas; turkų ir egiptiečių žuvo apie 7000, sąjungininkų žuvo arba buvo sužeista daugiau kaip 800. Turkijos pralaimėjimas labai palengvino graikų nacionalinio išsivadavimo kovą, turėjo reikšmės 1828–29 Rusijos–Turkijos karo eigai.