negritiùdas (pranc. négritude), 20 a. 4–6 dešimtmečio literatūrinis sąjūdis; filosofinė estetinė ir politinė ideologinė koncepcija. Pradininkai – Paryžiuje gyvenę ir prancūzų kalba rašę juodaodžiai rašytojai ir intelektualai, kilę iš Afrikos arba Karibų regiono (martinikietis A. Césaire’as, gajanietis L.‑G. Damas, senegalietis L. S. Senghoras ir kiti). Negritiudas susiformavo kaip atsakas į Europos valstybių kolonijinę politiką, rasinę diskriminaciją, europocentrizmą, kultūrinę ir socialinę asimiliaciją. Afrikos tradicines politines, socialines, ekonomines vertybes, kultūrinį paveldą laikė atsvara Vakarų pasaulio materialumui ir, negritiudo atstovų požiūriu, nedvasiškumui. Kūrėjai skatinti remtis šio žemyno meno tradicijomis (pasak negritiudo teoretikų, Afrikos menas pagrįstas ne stebėjimu, bet dalyvavimu, ritmu ir išgyvenimu, jam nebūdinga imitacija). Negritiudas paveikė B. Diopo (Senegalas), M. Beti ir F. L. Oyono (Kamerūnas), Tchicaya U Tam’si (Kongas), J. Ranemananjaro (Madagaskaras) ir kitų rašytojų kūrybą, Prancūzijos ir Belgijos kolonijų išsivadavimo judėjimų vadovų pažiūras (L. S. Senghoras 1960 tapo pirmuoju nepriklausomo Senegalo prezidentu). Pasibaigus dekolonizacijai ir išnykus metropolijų asimiliacinės politikos keliamai įtampai negritiudų programinių teiginių įtaka sumenko.
2271