nelygýbė, visuomenės vertybių (turto, prestižo, valdžios, teisių ir kitų) paskirstymo netolygumas, lygybės stoka. Yra socialinė, ekonominė, lyčių, rasinė (rasinė diskriminacija) ir kitokia nelygybė.
Socialinė nelygybė
Socialinė nelygybė yra visuomenės hierarchijos socialinių grupių padėties skirtumai, kuriuos dažniausiai lemia pajamos, išsilavinimas, giminystės ryšiai, užimamos pareigos ir kita. Šią nelygybę lemia sisteminis (neatsitiktinis) netolygus vertingų finansinių ir socialinių išteklių pasiskirstymas. Socialinės nelygybės pavyzdžiais gali būti nuosavybės, balsavimo teisių, žodžio ir susirinkimų laisvių, galimybių gauti sveikatos priežiūros ar švietimo paslaugas, įsidarbinimo apribojimai. Visos visuomenės yra stratifikuotos (stratifikacija), bet kiekviena visuomenė konkrečiu istoriniu laikotarpiu skirtingai. Labiausiai pažeidžiantis žmogaus teises yra visuomenės skirstymas į klases, stratas ar kastas (pavyzdžiui, Indijoje). J.‑J. Rousseau žmonių socialinius skirtumus vadino natūraliais. Vis dėlto tie skirtumai daugiausia sukurti visuomenės. Socialinė nelygybė dažniausiai riboja socialinį teisingumą. Funkciniu požiūriu, nelygybė yra visuomenės išgyvenimo natūralus būdas (svarbiausias funkcijas atlieka gabiausi žmonės). Konfliktiniu požiūriu, socialinės nelygybės keliamas problemas būtina spręsti. Gerovės valstybė siekia sumažinti socialinę nelygybę, kiek leidžia valstybės įstatymai (pavyzdžiui, gerbiant nuosavybės teisę), bando pasiekti, kad ekonominis augimas turėtų poveikį visoms socialinėms grupėms ir socialinė nelygybė visuomenėje nedidėtų. Marksizmo požiūriu, valstybė palaiko klasių socialinę nelygybę, nes tai atitinka valdančiosios klasės interesus. Klasikinio liberalizmo požiūriu, socialinė nelygybė teisėta ir prasminga, nes yra natūralus ir neišvengiamas žmonių prigimtinės nelygybės padarinys, nulemtas protinių gabumų, fizinių ir kitų skirtumų. Ši nelygybė esą skatina žmones tobulėti ir siekti didesnės asmeninės gerovės, šitaip teigiamai veikiamas ekonominis augimas. Pagal kitas teorijas didelė socialinė nelygybė mažina vidaus paklausą ir šitaip stabdo ekonomikos raidą. Įvairių valstybių socialinės nelygybės lyginamieji tyrimai paprastai atliekami apskaičiuojant indeksą, gaunamą lyginant 10 % didžiausias ir 10 % mažiausias pajamas gaunančių šeimų (gali būti taikomos ir kitokios imtys – 5 %, 2 % ir kitos). Gaunamas pajamų skirtumas rodo socialinės nelygybės mastą šalyje.
Ekonominė nelygybė
Ekonominė nelygybė yra šalies gyventojų pajamų (gyventojų pajamų diferenciacija) ir išlaidų pasiskirstymo netolygumas. Teoriškai maksimali ekonominė nelygybė būtų tada, jei 1 asmuo patirtų visas išlaidas, o minimali – jei visi šalies gyventojai pasidalytų po vienodą išlaidų dalį. Ekonominė nelygybė gali susiklostyti dėl įvairių priežasčių: fizinių (kiekvieno žmogaus gebėjimai yra nevienodi), asmeninių vertybinių (skirtingi darbo ir poilsio vertinimai), socialinės raidos (skirtingai suprantamas spaudimas dirbti), politinių (mokesčiai, išsilavinimas, darbo pobūdis ir kita lemia išlaidų paskirstymą). Ekonominė nelygybė būdingiausia ekonomiškai silpnoms, nedemokratinėms šalims, kaimo gyventojams miestiečių atžvilgiu. Ji gyvavo visais istoriniais laikotarpiais ir yra būdinga visoms visuomenėms (ypač kapitalistinėms). Šios nelygybės mastą lemia darbo pobūdis, atlyginimo dydis, įgimti gebėjimai (ypač išskirtiniai), išsilavinimas, rasė, lytis, turto koncentracija, asmeninės darbo, poilsio, rizikos ir kitos sampratos, reputacija, tėvų (globėjų, giminaičių) turtinė padėtis, taip pat tam tikros rinkos paklausos ir pasiūlos santykis, technologinės pažangos lygis ir kita. Kartais profsąjungos turi galimybių sumažinti ekonominę nelygybę ar bent garantuoti, kad ji nedidėtų. Darbdaviai gali dirbtinai nustatyti mažus atlyginimus. Mažus atlyginimus lemia ir darbo paklausa bei pasiūla (kurios nors srities darbuotojų perviršis lemia jų atlyginimų mažinimą, ir priešingai; tai dažniausiai būdinga ekonominio nuosmukio metu ir didėjant gyventojų skaičiui, imigracijai). Kai kuriose šalyse rasinės, tautinės ir kitos mažumos patiria didesnę ekonominę nelygybę. S. S. Kuznetsas suformulavo vadinamąjį Kuznetso dėsnį: per pirmuosius 10 plėtros metų pajamų nelygybė besivystančiose šalyse labai padidėja, vėliau pradeda ryškėti skirtumų išsilyginimo tendencijos. Pagal turto koncentracijos teoriją turintieji daugiau turto jo ir gauna daugiau (galimybės investuoti ir kita). Ekonominę nelygybę gali sumažinti valstybės valdžia arba rinka. Valstybės valdžia gali įvesti progresinius mokesčius, neapmokestinamąjį pajamų minimumą, subsidijuoti konkrečias ekonominės veiklos rūšis, atlikti nacionalizaciją, koreguoti studijų kryptis žiniasklaidos pagalba padidindama tam tikrų specialybių paklausą. Laisvosios rinkos šalininkai kritikuoja šias valstybės priemones, nes, jų manymu, taip sukuriamos privilegijuotos visuomenės klasės, stabdomas ekonominis augimas. Jie teigia, kad rinka pati gali sureguliuoti ekonominius santykius ir sumažinti ekonominę nelygybę, pavyzdžiui, jei vienam žmogui priklausytų visas valstybės turtas, jis turėtų samdyti kitus žmones, kurie padėtų jam tvarkyti turtą; taip jo turtas pamažu pasklistų tarp visų gyventojų. Ekonominė nelygybė skatina žmones nepasitikėti vienas kitu, silpnėja bendruomeniškumo, stiprėja pavydo ir keršto jausmas, didėja nusikalstamumas, sergamumas, mirtingumas, mažėja gimstamumas. Tam tikro lygio ekonominė nelygybė skatina konkurencingumą, naujoves, pažangą. Marksistai siekia panaikinti ekonominę nelygybę, meritokratijos atstovai ją aiškina kaip natūralų skirtingų žmonių gebėjimų ir pastangų rezultatą, liberalai nepritaria valstybės kišimuisi į ekonomiką teigdami, kad tokia nelygybė yra neišvengiama ir turi būti palikta sureguliuoti rinkai.
Rasinė nelygybė
Rasinė nelygybė yra akivaizdūs ar užslėpti elgesio su žmonėmis skirtumai dėl jų rasės ar tautybės. Rasinę nelygybę lemia įsitikinimas, kad viena rasė ar tauta yra viršesnė už kitas ir su kitos rasės ar tautybės žmonėmis reikia elgtis kitaip nei su savosios.
Lyčių nelygybė
Lyčių nelygybė yra akivaizdūs ar užslėpti elgesio su žmonėmis skirtumai dėl jų lyties. Labiausiai visais istoriniais laikotarpiais buvo paplitusi lyčių nelygybė darbinėje veikloje (vyrai už tą patį darbą ir kvalifikaciją gauna didesnį atlyginimą ar kitų privilegijų), bet ši tendencija mažėja. Tokia nelygybė dažniausiai aiškinama stereotipiniais vyrų ir moterų biologiniais, fiziniais ir protiniais skirtumais, taip pat tuo, kad darbdavys vengia galimo moterų nėštumo ir mokamų atostogų. Lyčių nelygybė neretai būdinga šeimoms, ypač patriarchalinėms. Tai dažniausiai aiškinama tradicine šeimos struktūra, kai moteris rūpinasi namais ir vaikais, o vyras – šeimos išlaikymu (tai esą suteikia jam pranašumą prieš moterį). Su moterų diskriminacija kovoja feminizmas. Apie lyčių nelygybę dar lyčių santykis, seksizmas.
socialinė nelygybė; ekonominė nelygybė; lyčių nelygybė; rasinė nelygybė