Nemenčnė, miestas Vilniaus rajono savivaldybės teritorijoje, 18 km į šiaurės rytus nuo Vilniaus; Nemenčinės miesto ir Nemenčinės seniūnijų, parapijos centras. 4493 gyventojai (2020). Nemenčinė įsikūrusi prie Neries ir Nemenčios santakos, apsupta Nemenčinės miškų. Plentai į Vilnių, Pabradę. Tiltas per Nerį. Medienos apdirbimo (Nemenčinės mediena, Jumesa), siuvimo (Vilnika) bendrovės. Šv. arkangelo Mykolo bažnyčia (pastatyta 1950, mūrinė; barokiniai altoriai, 18 a., paveikslo Šv. Mergelė Marija su Kūdikiu aptaisai, manoma, 18 a.). Paštas, slaugos ir palaikomojo gydymo ligoninė, poliklinika, 2 gimnazijos, muzikos, sporto mokyklos, lopšelis‑darželis, vaikų ir paauglių socialinis, neįgaliųjų dienos užimtumo centrai, kultūros namai, biblioteka. Vilniaus krašto etnografijos muziejus (įkurtas 2000). Prie Nemenčinės yra Nemenčinės piliakalnis.

Nemenčinės herbas

Istorija

Gyvenvietė kūrėsi 10–11 a. prie sustiprinto piliakalnio (1 km į šiaurę nuo dabartinės Nemenčinės). Pirmą kartą minima 1338. 1387 pastatyta bažnyčia (viena pirmųjų Lietuvoje) ir įkurta parapija. Nuo 1422 minimas Vilniaus tijūnystei priklausantis Nemenčinės valsčius, 1434 – dvaras.

Nuo 16 a. pradžios Nemenčinė išsidėstė prie Vilniaus–Polocko trakto. Lietuvos didžiojo kunigaikščio Aleksandro laikais pradėti plukdyti sieliai. 1550 Nemenčinė išmatuota valakais, jai suteiktas miestelio pavidalas, leistas turgus, veikė 5 karčemos, buvo tiltas per Nerį (nuplaunamas per potvynius), 1611 leista įrengti keltą. 1613 Nemenčinė pažymėta Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemėlapyje. Nukentėjo per 1700–21 Šiaurės karą. 1746 atiteko Vilniaus universitetui, 18 a. pabaigoje – Vilniaus kapitulai. 1766 sudaryta Nemenčinės seniūnija. 1777 minima parapinė mokykla. Per 1794 sukilimą J. Jasinskio ir kitų vadovaujami sukilėliai ties Nemenčine pralaimėjo kautynes su Rusijos kariuomene. 1831 04–05 miestelį buvo užėmę sukilėliai. 1833 čia buvo 12 namų (2 iš jų mūriniai), veikė Vilniaus–Švenčionių trakto pašto stotis, 2 smuklės. 1865 atidaryta valstybinė mokykla, 1895 – vaistinė. 1897 jau buvo apie 220 namų, gyveno 639 žydai (1908 veikė 3 sinagogos).

Šv. arkangelo Mykolo bažnyčia Nemenčinėje

Nuo 19 a. pabaigos į lietuvišką Nemenčinės parapiją buvo skiriami lenkai kunigai skatinti miestelio ir apylinkių nutautėjimą. 1905 pastatyta cerkvė.

20 a. pirmojoje pusėje Nemenčinė buvo valsčiaus centras. 1920–39 okupuota Lenkijos. 1939 okupuota SSRS, perduota Lietuvai.

1941 09 20 nacių Vokietijos okupacinės valdžios įsakymu Veliučionių dvare nužudyti 403 Nemenčinės žydai. 1943–45 apylinkėse veikė Armijos Krajovos būriai. Po II pasaulinio karo iš Nemenčinės ir apylinkių į Lenkiją repatrijavo 6110 gyventojų. 1940–41 ir 1944–53 sovietų valdžia ištrėmė 29 Nemenčinės gyventojus. 1950–1962 Nemenčinė buvo rajono centras, 1955 gavo miesto teises. Nuo 1950 pradėta tipinių daugiabučių namų statyba. Nuo 1971 buvo numatyta plėsti Nemenčinę kaip vieną Vilniaus poilsio zonos centrų, dėl to pramonė neplėtota. 2004 patvirtintas Nemenčinės herbas.

1883 buvo 167, 1886 – 471, 1897 – 886, 1931 – 1432, 1959 – 2081, 1971 – 3160, 1976 – 3700, 1989 – 5612, 2001 – 5892, 2011 – 5054 gyventojai.

A. Miškinis Lietuvos urbanistikos paveldas ir jo vertybės / Rytų Lietuvos miestai ir miesteliai kn. 2 Vilnius 2005.

972

Papildoma informacija
Turinys
Bendra informacija
Straipsnio informacija
Autorius (-iai)
Redaktorius (-iai)
Publikuota
Redaguota
Siūlykite savo nuotrauką