Nẽmuno kautỹnės, Nẽmuno operãcija, antras svarbiausias ir didžiausias (po Varšuvos mūšio) Lenkijos–Sovietų Rusijos karo mūšis, vykęs 1920 09 21–30.
Po Varšuvos mūšio Raudonosios armijos daliniai, vadovaujami M. Tuchačevskio, buvo priversti atsitraukti ir užimti gynybines pozicijas Gardino–Nemuno–Valkavisko linijoje. Šiaurinėje dalyje, prie Gardino, gynėsi bolševikų 3‑ioji armija (vadas Vladimiras Lazarevičius), centrinėje dalyje – 15‑oji ir 16‑oji armijos (vadas Augustas Korkas), pietinėje dalyje – 4‑oji armija (vadas Nikolajus Sollogubas). Bolševikų politiniai ir kariniai vadovai V. Leninas ir M. Tuchačevskis pralaimėjimą prie Varšuvos vertino kaip laikiną nesėkmę ir planavo Lenkijos puolimą atnaujinti, todėl pralaimėjimą patyrę Vakarų fronto daliniai buvo performuojami ir papildomi naujais rezervistais.
Planai ir pajėgos
J. Piłsudskis Nemuno operaciją pradėjo planuoti iš karto po sėkmingo Varšuvos mūšio, 09 10 pradėjo rengti puolimo planą. Remiantis 09 19 Lenkijos generalinio štabo išleistu Nemuno operacijos įsakymu, 2‑oji (vadas E. Rydz‑Śmigły) ir 4‑oji (vadas Leonardas Skierskis) armijos turėjo sukaustyti Raudonosios armijos pajėgas prie Nemuno, o 2‑osios armijos daliniai, apėję gynybines bolševikų pozicijas iš šiaurės per Druskininkus ir Hožą (Asiužą), turėjo smogti į 3‑iosios armijos sparną ties Gardinu bei 15‑osios ir 16‑osios armijų užnugarį ties Lyda ir priversti jas trauktis rytų kryptimi.
Tačiau J. Piłsudskis tinkamai neįvertino M. Tuchačevskio intencijos atnaujinti puolimą, t. p. iki galo nebuvo aiškus Šiaurės manevrinės puolimo grupės tikslas, kariuomenė buvo nepakankamai aprūpinta maistu, pašarais ir šoviniais, abiejų pusių kariai buvo prastai ginkluoti, menkai apmokyti ir pavargę. Kautynėse dalyvavo 130 000 (baigiamojoje fazėje 195 000) Lenkijos ir 145 000 bolševikinės Rusijos karių.
Kautynių eiga
Lenkijos kavaleristai (1920 ruduo)
Lenkijos kariuomenės 2‑osios armijos daliniai 09 22 forsavo Nemuną per Druskininkų ir Hožos (Asiužos) tiltus ir iš šiaurės pradėjo spausti bolševikų 3‑iąją armiją. 09 25 M. Tuchačevskis jai nurodė trauktis ir Lenkijos kariuomenė užėmė bolševikų apleistą Gardiną. 3‑iosios armijos atsitraukimas Lydos kryptimi buvo prastai organizuotas – armija buvo papildyta naujokais, reorganizuota, prastai veikė ryšiai tarp jos padalinių. Lemiamu veiksniu šioje fronto dalyje tapo 09 24 prasidėjęs Šiaurės manevrinės grupės dalinių spaudimas Lydai ir jos užėmimas po keturių dienų – tai privertė 3‑iosios armijos štabą iš Lydos pasitraukti. 09 25 po intensyvių kautynių prie Valkavisko pradėjo trauktis bolševikų 15‑oji ir 16‑oji armijos.
Po sėkmingų kautynių prie Gardino, Lydos ir Valkavisko Lenkijos 4‑osios armijos pajėgos smogė bolševikams Baranovičių kryptimi pietinėje fronto dalyje. 09 26 pastarąja kryptimi prasidėjęs puolimas grasino Raudonajai armijai visišku apsupimu ir privertė ją sparčiai trauktis visu frontu. Pietuose besiginanti bolševikų 4‑oji armija dėl itin pelkėtos vietovės negalėjo organizuotai trauktis rytų kryptimi, todėl dalis karių dezertyravo, dalis pasidavė Lenkijos kariuomenei arba pasislėpė miškuose. Lenkijos kariuomenė sėkmingai puolė ir 09 29 užėmė Pinską, 09 30 – Baranovičius ir pabaigė Nemuno operaciją.
Padariniai ir nuostoliai
Po šių kautynių Vakarų fronte Rusija turėjo tik vieną rezervinę 6‑ąją armiją, kuri stovėjo prie Latvijos teritorijos ir gavo įsakymą saugoti visą frontą. Bolševikų daliniai buvo nepajėgūs rimčiau pasipriešinti Lenkijos kariuomenei, todėl jos daliniai galėjo nekliudomai 10 09 užimti Vilnių. 1‑oji legionierių divizija 10 10 užėmė Švenčionis, 10 12–13 – Maladečiną, 10 14 – Minską ir pasiekė Biarezinos upės liniją. Po šio puolimo Lenkijos kariuomenė atsidūrė beveik tose pačiose pozicijose, kuriose buvo prieš lenkų ir sovietų karo veiksmus.
Kautynių nuostolius apskaičiuoti sunku dėl bolševikų kariuomenės išblaškymo, tačiau Lenkijos kariuomenė paėmė apie 40 000 belaisvių.
Įtaka Lietuvai
Kautynės susijusios su Lietuvos nepriklausomybės kovomis (Nepriklausomybės karas) ir Kalvarijoje vykusiomis Lietuvos ir Lenkijos derybomis. Lenkijos 2‑osios armijos daliniai 1920 09 22–23, vykdydami Nemuno operacijos planą, smogė Druskininkų–Seinų kryptimi ir padarė didelių nuostolių Lietuvos kariuomenės daliniams, ginantiems Pietų Suvalkiją (Seinų–Augustavo operacija). Nemuno kautynės t. p. sudarė sąlygas Lenkijai įgyti patogią strateginę poziciją Vilniui 1920 10 08–09 užimti.
V. Lesčius Lietuvos kariuomenė Nepriklausomybės kovose 1918–1920 Vilnius 2004; L. Wyszczelski Operacja Niemeńska 1920 roku Warszawa 2003, Wojna polsko‑rosysjka 1919–1920 Warszawa 2010; A. Zamoyski Warszawa 1920 Warszawa 2009.
-Nemuno mūšis
2733