neoklasiczmo literatūrà. Neoklasicizmas pagrįstas antika ir klasicizmo principais. Susiklostė 19 a. pabaigoje Prancūzijoje kaip priešprieša natūralizmui, impresionizmui, neoromantizmui ir dekadanso estetikai. Vėliau išplito kitose šalyse. J. Moréasas, Ch. Maurrasas ir kiti 1891 Prancūzijoje įkūrė vadinamąją romaniškąją mokyklą; jų kūriniuose ryšku pirmieji neoklasicizmo bruožai. Žymiausi neoklasicizmo atstovai – A. Achmatova, R. Aldingtonas, T. S. Eliotas, S. George, N. Gumiliovas, O. Mandelštamas, E. Poundas, P. A. Valéry. Neoklasikams kultūrinių tradicijų tęstinumas buvo svarbiau už originalumą ir inovaciją; kultūra suprasta kaip bendra, universali ir besitęsianti. Būdinga pagarba seniesiems meistrams ir literatūrinio amato taisyklėms. Anglosaksiškoje tradicijoje neoklasicizmo terminas dar vartojamas apibūdinti 1660–1780 laikotarpio rašytojų J. Addisono, Lordo Chesterfieldo (1694–1773), J. Drydeno, H. Fieldingo, E. Gibbono, O. Goldsmitho, S. Johnsono, A. Pope’o, R. Steele’io, J. Swifto kūrybą.
Neoklasicizmas lietuvių literatūroje
Lietuvių poezijoje antikos intertekstas, atsiribojimas nuo jausmingumo, dėmesys formos tikslumui pirmą kartą išryškėjo H. Radausko eilėraščiuose. T. Venclovos poezijoje kultūrinė atmintis suvokiama kaip nemirtingumas, akivaizdi orientacija į rusų sidabro amžių ir jo tradicijas tęsiančius poetus bei į aukštąjį Vakarų Europos modernizmą. K. Platelio kūryboje vyrauja klasikinės poezijos formos ir įvaizdžiai. A. Marčėnas tęsia neoklasicizmo tradicijas papildydamas postmodernistine žaisme.
neoklasicizmas literatūroje; neoklasicistinė literatūra; neoklasicizmas
L: T. S. Eliotas Tradicija ir individualus talentas / Poetika ir literatūros estetika: Literatūros mokslas Vakarų Europoje nuo XIX iki XX amžiaus vidurio d. 2 Vilnius 1989.
80