neoklasiknė išnaudójimo teòrija, neoklasikų ekonominė ir socialinė doktrina apie samdomųjų darbuotojų ar kitų rinkos dalyvių išnaudojimą.
Kitaip nei marksistinė išnaudojimo teorija, kuri išnaudojimą aiškina kaip visuomenės klasių santykį, neoklasikinė išnaudojimo teorija išnaudojimą laiko rinkos struktūros objektu. Darbuotojų išnaudojimo galimybė priklauso nuo darbo rinkos pobūdžio. Toks išnaudojimas yra ydingos rinkos rezultatas, kai nukrypstama nuo tobulosios konkurencijos. Tobulosios konkurencijos rinkoje pelno siekiančios bendrovės didina samdomųjų darbuotojų skaičių tol, kol darbo ribinis produktas atitinka samdymo ribines išlaidas (reikalingas pasamdyti papildomą darbuotoją). Samdomojo darbuotojo atlyginimas yra lygus jo sukurto produkto vertei. Tokiu atveju išnaudojimo nėra, nes tobulosios konkurencijos darbo rinkoje darbdavys negali daryti įtakos atlyginimo dydžiui. Sumažinus atlyginimą darbuotojai gali pereiti pas kitus darbdavius, kurie mokės ribinio produkto vertei lygų atlyginimą. Darbuotojų išnaudojimas galimas tada, kai darbo rinkoje nėra tobulosios konkurencijos – darbdavys gali naudotis didesnėmis nei darbuotojo derybinėmis galiomis ir sumažinti atlyginimą. Taip atsitinka monopsoninėje darbo rinkoje (monopsonija). Pelno siekiantis darbdavys gali mažinti darbo užmokestį, o darbuotojas neturi pasirinkimo. Rinkos nebūna nei tobulosios konkurencijos, nei visiškai monopsoninės, bet dažniausiai darbdavių derybinės galios yra didesnės ir jos gali būti panaudotos išnaudojimui.
Darbuotojai savo derybines galias gali didinti vienydamiesi į profsąjungas ir dalyvaudami kolektyvinėse derybose dėl atlyginimo. Derybinių galių skirtumai leidžia išnaudoti ir monopolininkų parduodamų prekių vartotojus ar smulkiuosius žaliavų tiekėjus stambiesiems supirkėjams. Tokiais atvejais valstybės pareiga yra įsikišti į rinką.
386
išnaudojimas