neoplatonzmas (neo… + platonizmas), filosofijos kryptis. Gyvavo 3–6 amžiuje. Pradininkas ir svarbiausias atstovas – Plotinas, kiti svarbesni atstovai: Amelijas, Porfirijas (Romos mokykla), Edesijas, Eunapijas, Chrisantijas, imperatorius Julijonas Apostata, Salustijas (Pergamo mokykla), Jamblichas, Teodoras Asinietis (Sirijos mokykla), Proklas, Sirijanas (Atėnų mokykla), Hieroklis, Hermijas Aleksandrietis, Olimpiodoras, Simplikijas (Aleksandrijos mokykla). Remdamiesi Platono filosofija neoplatonizmo atstovai savaip interpretavo Pitagoro, Aristotelio, stoikų, Rytų filosofijos, mistikos idėjas. Senovės graikų mąstymo tradicines kategorijas siekė pritaikyti vidiniam potyriui ir mistinei jungčiai su būties pradmeniu išreikšti ir paaiškinti. Metafiziką grindė pasaulio hierarchinės struktūros principu. Visa būtis kyla iš vienio (gr. hen), kuris yra absoliuti vienybė ir pilnatvė. Vienis yra nedalus, beformis, neribotas, anapus būties ir mąstymo, jo negalima suvokti sąvokomis, bet kiekvienas esinys yra glaudžiai susijęs su vieniu kaip būties šaltiniu. Dėl savo pertekliaus vienis spinduliuoja išorėn (emanacija) ir taip atsiranda skirtingi būties lygmenys. Pirmasis lygmuo yra intelektas – idėjų (daiktų amžinųjų provaizdžių) sritis, pažįstama vien protu. Idėjų regėjimas yra sielos aukščiausia veikla. Pasaulinė siela formuoja kosmosą, suteikia pasauliui harmoniją, šioje sieloje glūdi individualios sielos. Jos susijungia su materija ir taip sukuria fizinius daiktus. Materija yra beformė, netvarkinga, labiausiai nuo vienio nutolęs netobulas būties lygmuo. Materijos ir sielos susijungimas suteršia asmenį, todėl kilimas link vienio yra apsivalymo procesas, skatinamas meilės pirmapradžiam grožiui ir gėriui. Šis kilimas vyksta kontempliuojant, pavyzdžiui, menas per juslinio grožio suvokimą veda į grynųjų formų kontempliaciją. Porfirijas meninę kūrybą papildė transcendentinės mimezės samprata – menininkas vaizduoja ne tik jutiminę tikrovę, bet ir idėjų sritį. Žemesnioji vaizduotė atspindi jutimų teikiamus įspūdžius, aukštesnioji vaizduotė siekia įsivaizduoti ir perteikti grynąsias idėjas. Aukščiausias išsilaisvinimas ir galutinis sielos tikslas yra ekstazė, tiesioginis vienio regėjimas. Vėlyvajame neoplatonizme ypatingą reikšmę įgijo sakralinės intencijos, maldos, liturginiai himnai, teurginės praktikos – mistinis bendravimas su dievais ir dvasiomis.
Neoplatonizmas turėjo įtakos patristikai, vidurinių amžių scholastinei filosofijai, Renesanso ir naujųjų amžių panteistinėms filosofinėms sistemoms.
neoplatonikai
L: A. Uždavinys Helėniškoji filosofija: Nuo Numenijo iki Sirijano Vilnius 2003; P. Merlan From Platonism to Neoplatonism Hague 1968; A. C. Lloyd The Anatomy of Neoplatonism Oxford 1991; R. T. Wallis Neoplatonism London 1995.