neorealizmas

neorealzmas (gr. neos – naujas + pranc. réalisme < lot. realis – daiktiškas, tikras), neoverzmas, literatūros kryptis, susiformavusi po II pasaulinio karo italų prozoje. Glaudžiai susijusi su neorealistiniu kino judėjimu. Neorealizmo pradininkais laikomi rašytojai A. Moravia (romanas Abejingieji / Gli indifferenti 1929, lietuvių kalba 1991) ir I. Silone, pagrindiniai atstovai – I. Calvino, B. Fenoglio, F. Jovine, E. Vittorini, C. Levi, C. Pavese, V. Pratolini. Šios krypties rašytojų autoritetai buvo Jungtinių Amerikos Valstijų autoriai – W. Faulkneris, E. Hemingway, J. R. Dos Passosas, J. E. Steinbeckas. Neorealizmo rašytojai kūryboje rėmėsi natūralizmo ir realizmo pasakojimo technika, šnekamąja kalba ir tarmėmis, plėtojo kronikos, reportažo žanrus, autobiografinių pasakojimų ir kitas dokumentinės literatūros formas, siekė kurti nepagražintą politinės ir socialinės tikrovės vaizdą; visuomenės kritikai būdinga kairiosios pažiūros.

Neorealizmas lietuvių literatūroje

Lietuvių literatūroje neorealizmas į atskirą judėjimą nesusiklostė. Neorealizmo sąvoka pasirodė 20 a. 4 dešimtmečio pradžios žurnale Trečias frontas (Pr. Daugnoros slapyvardžiu pasirašytuose J. Šimkaus, K. Korsako straipsniuose). Neorealizmo terminu siekta apibrėžti proletarinės, visuomenės kritikai angažuotos vadinamosios kairiosios literatūros principus. Rašyta apie literatūros technikos paraleles su fotografija, kinu, siekta realizmo ir ekspresionizmo sintezės. Neorealizmo bruožų turi P. Cvirkos, K. Borutos, J. Šimkaus proza. Artima neorealizmui išeivijos rašytojų K. Barėno proza, V. Šlaito poezija, t. p. J. Meko poezija, kuri neatsiejama nuo autoriaus kino eksperimentų.

L: P. Daugnora Dėl kai kurių neorealizmo formalinių faktų / Trečias frontas 1930 nr. 2.

80