neoromantzmas literatroje. Literatūroje terminas nenusistovėjęs, ne visų tautų literatūrose vienodai paplitęs, taikomas 1890–1920 laikotarpio antipozityvistinės kūrybos kryptims, kritikavusioms racionalizmą, realizmą ir natūralizmą. Neoromantizmo terminu nusakomas 19 a. pabaigos–20 a. pradžios (fin de siècle) dalies modernistinės literatūros sugrįžimas prie romantizmo vertybių. Vakarų Europos šalių literatūrose, kuriose modernizmas susiklostė kaip opozicinis reiškinys ne tik realizmui, bet ir romantizmui, neoromantinė srovė įgavo aiškesnę apibrėžtį ir savarankiškumą. Anglų literatūroje neoromantizmui priskiriama R. Kiplingo, J. Conrado, R. L. Stevensono, G. K. Chestertono kūryba, prancūzų – E. Rostand’o dramos. Romantizmo tradicijų stipriai veikiamoje vokiečių literatūroje neoromantizmo sąvoka daugelio buvo išplėsta ir taikoma visoms 19 a. pabaigos modernizmo srovėms (estetizmui, simbolizmui, impresionizmui, jugendo stiliui literatūroje, dekadentizmui). Leipcige neoromantinę literatūrą populiarino Diedericho leidykla. Neoromantizmui priskiriama kai kurie S. George’s, G. Hauptmanno, H. von Hofmannsthalio kūriniai, su neoromantizmu siejamas H. Bahro teoriškai konceptualizuotas Vienos modernas (modernistų sąjūdis Junges Wien). Lenkijoje ir kitose Vidurio, Rytų ir Šiaurės Europos šalyse, kuriose modernizmo pradžia sutapo su tautų nacionaliniu ir kultūriniu išsilaisvinimu ir kurios buvo labiau paveiktos vokiečių literatūros, modernizmas suprastas ir perimtas kaip romantizmo tąsa ir atsinaujinimas, todėl neoromantizmas turėjo platesnę reikšmę. Neoromantizmas susiklostė kaip stipriai romantizuotas modernizmas, apimantis įvairias jo sroves. Jam būdinga pasipriešinimas estetinio formalizmo tendencijoms, išsaugotas romantinis lyrizmas (jausminės ar impresinės aš saviraiškos), metafizikos ir tautinės dvasios garbinimas bei folkloro stilizacijos. Žymiausi tokios neoromantizmo krypties rašytojai Lenkijoje – J. Kasprowiczius, I. Matuszewskis (1858–1919), E. Porębowiczius (1862–1937), K. P. Tetmajeris, S. Wyspiańskis, Latvijoje – K. Skalbe, J. Jaunsudrabiņis, Rusijoje – K. Balmontas, D. Merežkovskis, Norvegijoje – K. Hamsunas, H. Ibsenas, Švedijoje – S. O. L. Lagerlöf, Airijoje – W. B. Yeatsas, Belgijoje – M. Maeterlinckas, Ispanijoje – J. R. Jiménezas, F. García Lorca, A. Machado y Ruizas.
Neoromantizmas lietuvių literatūroje
Lietuvoje neoromantizmą kaip suromantintą modernizmo tipologinį variantą, perimtą iš Lenkijos Jaunosios Lenkijos sąjūdžio rašytojų, skelbė J. A. Herbačiauskas (literatūrinis etiudas Genijaus meilė, misterija Lietuvos griuvėsių himnas) ir S. Kymantaitė-Čiurlionienė (kūriniai Klaidžioju po didžią žalią girią, Vėlė – kibirkštėlė, visi išspausdinti almanache Gabija 1907). Neoromantizmo sąvoką ir koncepciją įtvirtino Šatrijos Ragana (straipsnis Mintys apie dailę 1910), Vydūnas (straipsnis Mūsų uždavinys 1911), B. Sruoga (straipsnis Keturių vėjų užuvėjoj 1924; jam didelę įtaką turėjo rusų simbolizmas), J. Tumas‑Vaižgantas (straipsnis Romantiškas idealizmas grįžta 1927), V. Mykolaitis‑Putinas (straipsnis Romantizmas ir idealizmas 1929 ir knyga Naujoji lietuvių literatūra 1936), P. Juodelis (straipsnis Kodėl mums nepakeliui su Keturiais vėjais, Romantiškas idealizmas grįžta, išspausdinta žurnale Pjūvis 1929–30), J. Aistis (esė knyga Dievai ir smūtkeliai 1935). Neoromantizmo kūryba vyravo visą 20 a. pirmą pusę, jos įtaką patyrė ir po II pasaulinio karo debiutavusios kartos poetai, nors dėl sentimentalumo, abstraktumo, konservatyvumo tokia kūryba buvo parodijuojama ir kritikuojama realizmo, avangardizmo (keturvėjininkų), vėliau ir trečiafrontininkų marksistinės ideologijos šalininkų.
Rašytojų kūrybai vis labiau modernėjant keitėsi romantizmo ir modernizmo santykis, todėl lietuvių literatūros istorijoje išskiriami du romantizmo raidos etapai: modernusis romantizmas ir postavangardinis modernizmas. Moderniajam romantizmui, kuris stipriausiai pasireiškė dramos ir prozos žanruose, būdinga tautinės ideologijos (vadinamosios tautos dvasios) formavimo ir žadinimo tendencija – tautos praeities garbinimas, folkloro stilizavimas, nacionalinio charakterio paieškos, iš romantizmo perimtas pasakojimų fantastiškumas ir simboliškumas (J. A. Herbačiausko esė rinkiniai Erškėčių vainikas 1908, Dievo šypsenos 1929, A. Vienuolio legendos Amžinasis smuikininkas 1908, Užkeiktieji vienuoliai 1910, romanas Kryžkelės 1932, S. Kymantaitės‑Čiurlionienės esė knyga Lietuvoje 1910, pjesė Dvylika brolių juodvarniais laksčiusių 1932, Vydūno dramų trilogija Amžina ugnis 1913, V. Krėvės rinkinys Dainavos šalies senų žmonių padavimai 1912, dramos Šarūnas 1911, Skirgaila, išleista 1925, apysaka Raganius 1939, J. Tumo‑Vaižganto Pragiedruliai 2 knygos 1918–20, V. Mykolaičio‑Putino dramos Valdovo sūnus 1921, Žiedas ir moteris 1925, Nuvainikuota vaidilutė 1927, eilėraščių rinkinys Tarp dviejų aušrų 1927, Šatrijos Raganos apysaka Sename dvare 1922, apsakymas Mėlynoji mergelė 1925, B. Sruogos dramos Milžino paunksmė 1932, Pavasario giesmė, parašyta apie 1943, eilėraščių ciklas Giemės Viešnelei Žydriajai, L. Giros, F. Kiršos, J. Lindės-Dobilo, I. Šeiniaus kūryba). Postavangardistinio neoromantizmo kūriniuose, tarp kurių menine verte išsiskyrė poezija, išryškėjo romantiškųjų idealistų nuovargio, nevilties ir ironijos ženklai, sustiprėjęs dėmesys intymiajam individo pasauliui ir kasdienybės tikrovei, avangardinės poetikos poveikis, nors išsaugojama esminės romantinio lyrizmo ir tautinio savitumo vertybės (S. Nėries eilėraščių rinkiniai Anksti rytą 1927, Diemedžiu žydėsiu 1938, J. Aisčio eilėraščių rinkiniai Imago mortis 1934, Intymios giesmės 1935, Užgesę chimeros akys 1937, A. Miškinio eilėraščių rinkiniai Varnos prie plento 1935, Keturi miestai 1938, B. Brazdžionio, K. Borutos, A. Vaičiulaičio kūryba). Neoromantizmo estetikoje ir kritikoje vyravo kūrybos kaip dvasinio grožio samprata, meno estetinio vertingumo ir nacionalinio savitumo problemos, įteigtas mitas apie Lietuvą kaip lyrikų tautą, sukurta nacionalinio charakterio tipologija. Išpopuliarėjo šūkis vytis Europą per Lietuvą, jo reikšmė dvilypė: žymi kultūros aktyvinimo pastangas ir konservatyvų pasipriešinimą kapitalizmo nešamai ekonomikos plėtotei, tautinio tapatumo ir rezistencijos puoselėjimą.
Neoromantizmui būdingi saviti žanrai – kosminio vizionizmo ir dainiškoji lyrika, poetinės istorinės dramos, kaimo tematikos proza, mažoji impresinė proza, pasakos ir legendos su pasikartojančiais sapnų motyvais. Kūryboje vyrauja lyrizmas, kaimiškos prigimties ir gamtos grožio poetizacija, folkloro stilizacija, meilės jausmo psichologiškumas, transcendentinė pasaulėjauta, laisvos meninės formos, improvizacijos, spontaniškumas, intuicija, metaforų ornamentika, muzikinis pradas, aukštasis stilius ir pakylėtos intonacijos. Išeivijoje neoromantizmą kritikavo žemininkai ir lankininkai (Literatūros lankai), SSRS okupacijos laikotarpiu – naujų kūrybos formų ieškantys rašytojai (T. Venclova, S. Geda).
L: V. Kubilius Neoromantikų karta / XX amžiaus lietuvių lyrika Vilnius 1982; V. Butkus Simbolistinio neoromantizmo poetika lietuvių dramaturgijoje / Darbai ir dienos 1996 nr. 3(12); A. Jurgutienė Naujasis romantizmas – iš pasiilgimo: Lietuvių neoromantizmo pradininkų estetinė mintis Vilnius 1998; D. Borchmeyer, V. Žmegač Pagrindinės moderniosios literatūros sąvokos Vilnius 2000; D. Satkauskytė Lietuvių neoromantikų poezija Vilnius 2001; Lietuvių neoromantizmo literatūra Vilnius 2006; J. Krzyzanowski Neoromantyzm polski: 1890–1918 Wrocław 1963.
1245