neotèrikai (gr. neōterikos – jaunatviškas), senovės romėnų poezijos 1 a. pr. Kr. pirmos pusės modernistai. Taip juos pavadino Ciceronas. Neoterikais buvo Katulas, Kalvas, Cecilijus, Kornificijus, Helvijus Cina, Furijus Bibakulas, Galas, jaunystėje – Vergilijus, Kornelijus Nepotas, Azinijus Polionas. Teorinius pagrindus sukūrė mokslininkas, poetas Valerijus Katonas. Sekdami helenizmo laikų Aleksandrijos poetų principais, neoterikai atmetė didįjį herojinį epą ir vertino mažųjų formų žanrus: trumpą eilėraštį, epiliją, elegiją, epigramą, skelbė būtinybę kūrinį ilgai ir kruopščiai dailinti, mokytis poezijos meno ir stengėsi rašyti retų mitų temomis arba įterpti į eiles jų užuominų, tolimų vietovių paminėjimų ar vietovardžių kilmės aiškinimų. Neoterikai nebuvo akli mėgdžiotojai. Dėl kitokių socialinių aplinkybių neoterikų poezijai būdinga ne bibliotekų tyla, kaip aleksandriečių, o naujų idėjinių ginčų dvasia. Susibūrę į garbinančių draugystę vienminčių grupę, kritikuojami dėl abejingumo tradicinėms romėnų vertybėms, savo kūryboje neoterikai skelbė panieką kitiems, kitokiems, pasenusiems principams, tyčiojosi iš jų, kartais tapdavo politikų kovų įrankiais. Neoterikai pirmieji romėnų literatūroje pabrėžė lyrinės poezijos vertę, asmens jausmų ir aistrų raiškos svarbą.
273