nestorijonýbė, ankstyvosios krikščionybės erezija, teigianti, kad Jėzus Kristus, būdamas dieviškosios ir žmogiškosios prigimčių, turėjo ir du atskirus – dieviškąjį ir žmogiškąjį – asmenis. Kilo 5 a. pradžioje iš Nestorijaus (iš čia nestotijonybės pavadinimas) mokymo. Nestorijonybė teigė, kad Kristus yra tik žmogus, kuriame apsigyveno Dievo Sūnus (Logas); Švč. Mergelė Marija, būdama tik žmogus, pagimdė Kristų tik žmogų, todėl negali būti vadinama Dievo Gimdytoja (graikiškai Theotokos), o yra tik Kristaus Gimdytoja (graikiškai Christotokos). Neigė hipostatinę vienybę, išpažino, kad Kristaus žmogiškasis asmuo buvo tik moraliai susijęs su Kristaus dieviškuoju asmeniu, nes jo žmogiškoji valia tobulai sekė dieviškąja, bet šis ryšys yra per silpnas, kad Jėzus būtų vienas dviejų nedalomų ir neatskiriamų prigimčių asmuo.
Su nestorijonybe polemizavo šv. Kirilas Aleksandrietis, pasmerkė popiežius Celestinas I ir Efeso susirinkimas (431). Nestorijonai pasitraukė į rytus, Edesoje įsteigė teologinę mokyklą, 489 imperatorius Zenonas ją uždarė, persekiojami nestorijonai persikėlė į Persiją ir Nisibyje įsteigė naują teologinę mokyklą. Nestorijonybės mokymas išplito Persijoje, Asirijoje (5 a. pabaigoje nestorijonybę priėmė Asirų Rytų Bažnyčia; Chaldėjų Bažnyčios), Babilonijoje, Arabijoje, Indijoje, Kinijoje.
2271