neurofiziologija

neurofiziològija (neur… + fiziologija), nevų sistèmos fiziològija, žmogaus ir gyvūnų fiziologijos šaka, tirianti nervų sistemos funkcijas – pavienių nervinių ląstelių ir jų sankaupų, mazgelių, centrų, branduolių ir didžiųjų pusrutulių bei smegenėlių žievės, jutimo sistemų, nervinių takų ir periferinių nervų jaudinimo ir slopinimo procesus, tarpusavio sąveikas ir kitas nervines funkcijas. Bendruosius nervų sistemos funkcionavimo dėsningumus tiria bendroji neurofiziologija, nervinių funkcijų individualią raidą – amžiaus tarpsnių, arba raidos, neurofiziologija, nervų sistemos funkcionavimo nuokrypius ir jų veiksnius – klinikinė neurofiziologija, nervų sistemos būkles prieš smegenų operacijas ir po jų – chirurginė neurofiziologija.

Skiriami 4 neurofiziologijos lygmenys: 1) membraninis (vietinio ir sklindančio jaudinimo ir slopinimo); 2) sinapsinis (nervinių ląstelių tarpusavio sąveikos sinapsės srityje); 3) smegenų centrų tarpusavio sąveikos ir sąveikos su efektoriais bei receptoriais (pvz., kvėpavimo, stuburo ar galvos smegenų refleksų, dirgiklių kodavimo); 4) psichikos reiškinių (pvz., jutimo, suvokimo, atminties, emocijų, valingų judesių, mąstymo, kalbos) nervinių mechanizmų.

Pagrindiniai metodai: nervinių ląstelių ir jų ataugų vietinių ir sklindančių potencialų (pvz., ekstraląsteliniais ir ląstelės vidiniais mikroelektrodais), suminių elektros potencialų (elektroencefalografija, EEG), sukeltinių potencialų registracija, fizikinio magnetinio rezonanso ir pozitroninės emisijos tomografijos, smegenų dirginimo ir jo dalių šalinimo metodai.

Neurofiziologija glaudžiai susijusi su kitomis neuromokslų šakomis: elektrofiziologija, neurologija, neurochirurgija, neuroanatomija, neurohistologija, neurochemija, neuropsichologija. Dar neurofiziologija skirstoma pagal tiriamas funkcijas ar tiriamą nervų sistemos dalį (pvz., nervinės ląstelės fiziologija, elektroencefalografija, sinapsės, emocijų, mokymosi, jutimo sistemų fiziologija). I. Pavlovo (SSRS) fiziologijos mokykloje psichologiją buvo bandoma keisti aukštosios nervinės veiklos fiziologija.

Neurofiziologijos raida

Neurofiziologija kaip mokslas susiformavo tik 19 a. pradžioje, nors žinios apie nervų sistemos funkcijas pradėtos kaupti prieš kelis tūkstantmečius (randamos gydymo tikslais trepanuotos kaukolės, buvo aprašinėjamos smegenų pažeidimo pasekmės karo ar gladiatorių kovų metu). Senovės Graikijoje kilo pneumos (gyvybinės dvasios) idėja: žmogus su oru įkvepia pneumą, kuri su krauju pasiekia organus ir skatina juos veikti. Galenas manė, kad pneuma smegenyse išvaloma, iš jų nervais juda raumenų link ir verčia juos susitraukti. Neurofiziologijos pradininku dar laikomas Eristratas (310–250 pr. Kr.), kuris vienus nervus pavadino jutimo, kitus – judesio nervais. 19 a. pradžioje šis skirtumas vėl buvo aprašytas Ch. Bello (Didžioji Britanija) ir F. Magendie (Prancūzija). R. Descartes’as (Prancūzija) aprašė reflekso lanką ir teigė, kad pneuma jutimo nervais suteka į vieną bendrojo jutimo centrą (galvos smegenų priekinius skilvelius). L. Galvani (Italija) atrado gyvo audinio elektrą, E. Du Bois‑Reymond’as (Vokietija) nervinį impulsą susiejo su elektros srove. 19 a. viduryje prasidėjo ne tik neurofiziologijos, bet ir kitų neuromokslų sparti raida.

19–20 a. sandūroje susiformavo dvi neurofiziologijos mokyklos: Ch. S. Sherringtono (Didžioji Britanija), I. Sečenovo (Rusija) ir I. Pavlovo. 20 a. antroje pusėje Ch. Sherringtono mokiniai A. L. Hodgkinas ir A. F. Huxley (Didžioji Britanija) tyrė nervinio impulso prigimtį ir sklidimą, J. C. Ecclesas (Australija) – nervinio impulso perdavimą iš nervinės ląstelės į nervinę ląstelę ir postsinapsinius potencialus.

21 a. pradžioje tiriami procesai, vykstantys nervinių ląstelių lygmeniu, mediatorių veikimas, psichikos funkcijų (ypač pažinimo) nerviniai mechanizmai. Veikia daug tarptautinių neurofiziologijos organizacijų (pvz., Tarptautinė klinikinė neurofiziologijos federacija / International Federation of Clinical Neurophysiology).

Žurnalai

Leidžiami žurnalai: Journal of Neurophysiology (Bethesda, Merilando valstija, nuo 1938), Journal of Clinical Neurophysiology (Čikaga, nuo 1984).

Neurofiziologija Lietuvoje

Lietuvoje kai kuriuos neurofiziologijos klausimus nagrinėjo V. Lašas, tačiau sistemingi, šiuolaikiniais metodais pagrįsti nervų sistemos tyrimai pradėti 20 a. 7 dešimtmetyje. Kauno medicinos universiteto mokslininkai tyrinėjo farmakologinių medžiagų poveikį EEG (A. Mickis), nervinių ląstelių ir jų ataugų bioelektrines savybes (A. Gutmanas), regimojo jutimo nervinius mechanizmus (A. Bertulis, K. Grinevičius, T. Pakulienė), širdies ir kraujagyslių sistemos, streso, miego nervinę reguliaciją (D. Žemaitytė, G. Voroneckas, R. Bunevičius, A. Stankus, R. Liesienė). Vilniaus universitete daugiausia buvo tiriama regos nervinių ląstelių detektorinės savybės (J. Ketleris, D. Stabinytė), spalvų ir erdvės regos mechanizmai (P. H. Vaitkevičius), klausos ir regos nervinių ląstelių plastinės savybės (A. Bagdonas), nervinių ląstelių atsikūrimo ciklai (F. Laugalys), regimieji sukeltiniai potencialai (A. Švėgžda), regimojo suvokimo nerviniai mechanizmai ir jų modeliavimas (V. Vanagas ir D. J. Kirvelis). Nuo 2007 veikia Lietuvos klinikinės neurofiziologijos ir neurosonologijos draugija.

1868