nevarų kalba

nevãrų kalbà, nepãlų bhãsa, kinų ir tibetiečių kalbų šeimos tibetiečių ir birmiečių kalbų grupės kalba, sudaranti atskirą šaką. Pagal arealinę klasifikaciją priskiriama Himalajų kalbų grupei. Vartojama Nepale (daugiausia Katmandu slėnyje, gali būti vartojama oficialiems raštams), Indijoje (Sikkimo, Vakarų Bengalijos valstijose), Butane; iš viso kalbančiųjų apie 0,8 mln. (21 a. pradžioje). Viduriniais amžiais buvo Nepalo oficialioji kalba. 1846–1950 Nepalą valdant Ranų dinastijai nevarų kalba primiršta, nes nevarų kalba rašyti teisiniai dokumentai negaliojo. 20 a. 7 dešimtmetyje nevarų kalba atsigavo – išleistos gramatikos, rašyta grožinė literatūra, išversti senovės indų epai. Skiriama daugiau kaip 6 tarmės, senoji (10–11 a.) ir naujoji nevarų kalba, kuriai įtakos turėjo kaimyninės indų kalbos (nepalų kalba ir kitos). Nevarų kalba parašyta daug literatūros, seniausi rašto paminklai išlikę iš 12 amžiaus. 11 a. sukurtas ranjana raštas (indų rašto brahmi atmaina), turintis skiemeninę abėcėlę; 20 a. viduryje jį išstūmėdevanagari (nevarų kalba vienintelė tibetiečių ir birmiečių kalba, vartojanti devanagari; 21 a. pradžioje Katmandu populiarinamas ir senasis raštas, leidžiami laikraščiai). Nevarų kalbą sudaro apie 40 fonemų. Žodžių daryboje dažna sufiksacija. Išplėtotos veiksmažodžių asmenuotės. Sakinio struktūra – veiksnys–papildinys–tarinys (SOV), pažyminys eina prieš pažymimąjį žodį.