neveikmas, pavojinga veika, pasireiškianti pasyviu sąmoningu ir valingu asmens elgesiu, kai neatliekami veiksmai, kuriuos asmuo privalo ir gali atlikti. Neveikimą, kaip veikos rūšį, pirmieji moksliškai pagrindė neoklasikai. Siekiant pagrįsti baudžiamąją atsakomybę už pavojingą neveikimą buvo analizuojami pareigos veikti pagrindai. Baudžiamoji atsakomybė asmeniui už pasyvų elgesį kyla ne todėl, kad jis nieko nedaro, o todėl, kad toks jo elgesys daro žalą baudžiamojo įstatymo saugomoms vertybėms arba sudaroma grėsmė tokiai žalai atsirasti. Neveikimo pradžia yra momentas, kai asmuo, privalantis ir turintis realią galimybę veikti, to nedaro, o pabaiga – kelio neveikimui užkirtimas arba jo pabaiga. Asmuo baudžiamojon atsakomybėn už pavojingą neveikimą traukiamas tik tada, kai jis turi pareigą veikti.
Moksliniai tyrimai neveikimo klausimu plėtojami nuo 16 amžiaus pabaigos, kai buvo suformuluota vadinamoji bendražmogiškos pareigos teorija. Vis dėlto siekis bausti už bet kokį nesikišimą palaikymo nesulaukė, todėl bendražmogiškos pareigos teorija nunyko, vietoj jos atsirado kita – specialios pareigos teorija. Pagal ją baudžiamoji atsakomybė yra galima pažeidus nuostatą nekenk artimui, bet egzistuoja ir tokių atvejų, kai ši atsakomybė galima dėl to, kad asmuo nepadarė veiksmų, kuriuos privalėjo atlikti. Remiantis šia nuostata buvo išskirti atsakomybės už pavojingą neveikimą kriterijai: specialios pareigos veikti buvimas, šios pareigos nesilaikymas, pavojingų padarinių atsiradimas. Pagal šią teoriją specialią pareigą veikti lemia įstatymo suformuluotas imperatyvas, teisiniai santykiai (pavyzdžiui, tėvų ir vaikų, sutuoktinių santykiai ir kita), tiksli sutartis. Priežastinio ryšio teorijos atstovai teigė, kad niekas iš niekur neatsiranda, todėl negalima baudžiamojon atsakomybėn patraukti asmens, kuris, pavyzdžiui, matydamas skęstantį žmogų nesuteikia jam pagalbos. Jis nesąs atsakingas ne tik už kilusius padarinius, bet ir už patį neveikimą. Asmuo pradėjo skęsti ne dėl neveikusiojo kaltės, todėl šis neturi prisiimti atsakomybės už pagalbos nesuteikimą. Tik tada, kai asmens pavojingos būklės priežastis buvo kaltininko veikimas arba neveikimas, galima baudžiamoji atsakomybė, bet net ir tokiu atveju būtina nustatyti, ar buvo galima užkirsti kelią pavojingiems padariniams. Pavyzdžiui, negalima kaltinti gydytojo neveikimu, dėl kurio asmuo mirė, jei nustatoma, kad neveikimą lėmė žinojimas, jog nieko negalima pakeisti. Vis dėlto auklė yra atsakinga už vaiko mirtį, jei dėl jos neapdairaus elgesio vaikas įkrito į vandens telkinį, o ji, turėdama galimybę išgelbėti, to nepadarė. Pareigą veikti lemia asmens profesija arba tarnybinė padėtis, ankstesnis asmens elgesys, teismo ar konstitucijos įpareigojimai, sutartis, baudžiamojo įstatymo norma (pavyzdžiui, Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 238 straipsnis, pagal kurį už nepranešimą teisėsaugos įstaigai apie asmeniui žinomą daromą ar padarytą labai sunkų nusikaltimą jis baudžiamas viešaisiais darbais, bauda, suėmimu arba laisvės atėmimo bausme iki 1 metų). Galimybė veikti – subjektyvus atsakomybės už neveikimą pagrindas, kurio konstatavimas priklauso nuo tam tikrų aplinkybių vertinimo. Šiuo požiūriu vertinama ir asmens, kuris kaltinamas neveikimu, savybės bei aplinka.
1431