Nikolaj Ogariov

Ogariov Nikolaj (Nikolajus Ogariòvas) 1813 12 06Sankt Peterburgas 1877 06 12Grinvičas (Didžioji Britanija; 1966 palaikai perkelti į Maskvą), rusų poetas, publicistas, visuomenės veikėjas. Kilęs iš bajorų.

Visuomeninė veikla

Nuo 1820 gyveno Maskvoje, nuo 1826 draugavo su A. Gercenu. 1830–33 Maskvos universiteto Fizikos ir matematikos fakulteto laisvasis klausytojas, taip pat lankė filologijos ir teisės paskaitas. Universitete su A. Gercenu subūrė studentų grupę, kuri, tęsdama dekabristų tradicijas, pasisakė prieš absoliutizmą, baudžiavą ir bet kokią prievartą. 1834 suimtas, 1835 ištremtas į Penzos guberniją. Idealizuodamas kaimo bendruomenę 1838 kai kuriuose po tėvo mirties paveldėtuose dvaruose panaikino baudžiavą, vėliau savo kaimuose statė įvairias gamyklas, laivus, atidarė mokyklų ir ligoninių. N. Ogariovo reformos nepasiteisino, išlaisvintus baudžiauninkus pradėjo išnaudoti turtingi ūkininkai (apie tai ironiškai ir savikritiškai rašė poemoje Kaimas / Derevnja, nebaigta, išleista 1908, ir eiliuotoje apysakoje Šeimininkas / Gospodin 1857). 1841–46 gyveno Vokietijoje, Šveicarijoje, Italijoje, Prancūzijoje. Nuo 1856 gyveno Londone.

N. Ogariovas su N. Černyševskiu, N. Dobroliubovu ir A. Gercenu 19 amžiaus 6–7 dešimtmetyje vadovavo Rusijos revoliuciniams demokratams, buvo vienas Rusijos valstietiškosios demokratijos ir valstiečių revoliucijos ideologų, utopinio socializmo idėjų ir liaudies demokratinės valstybės įkūrimo šalininkas. Daugeliu N. Ogariovo teiginių rėmėsi narodnikai. Su A. Gercenu 1856–65 Londone, 1865–72 Ženevoje vadovavo Laisvosios rusų spaustuvės veiklai, leido rusų revoliucionierių emigrantų almanachą Poljarnaja zvezda (1855–62 Londone ir 1868 Ženevoje), laikraštį Kolokol (1857–67), juose skelbė ir propagavo Rusijoje draudžiamą rusų literatūrą, kritikavo baudžiavą, carizmą, rėmė 1863–1864 sukilimą Lenkijoje, Lietuvoje ir Baltarusijoje, tautų apsisprendimo teisę. Prisidėjo prie organizacijos Zemlia i volia įkūrimo. 1865 su A. Gercenu persikėlė į Šveicariją, palaikė ryšius su M. Bakuninu ir teroristu S. Nečiajevu. Šveicarijos vyriausybės išsiųstas iš šalies 1875 grįžo į Londoną, spausdino straipsnius narodniko P. Lavrovo redaguojamame periodiniame leidinyje Vperjod!

Kūryba

Ankstyvoji N. Ogariovo poezija – romantinė, joje gausu elegiškų intonacijų, religinių ir mistinių motyvų, absoliučios tiesos ir teisingumo ieškojimo (eilėraščiai Jėzus / Iisus, Krikščionis / Christianin). Nuo 19 amžiaus penktojo dešimtmečio poezijoje įsivyravo pilietinės lyrikos (nekrasoviški) motyvai.

Svarbiausias N. Ogariovo kūrinys – poema Humoras (Jumor 3 d., parašyta 1840–41, išspausdinta 1857), joje lyrinis monologas derinamas su draugišku pašnekesiu, laišku, dienoraščiu, išpažintis – su politine satyra.

Kiti kūriniai: socialinės poemos Žiemos kelias (Zimnij put' 1856), Nuo kito kranto (S togo berega), Kalėjimas (Tjur'ma, abi 1857), lyrinės poemos Naktis (Noč' 1857), Sapnai (Sny 1857?), poezijos rinkinys Eilėraščiai (Stichotvorenija 1856), dar parašė eilėraščių A. Puškino, M. Lermontovo, A. Ivanovo, A. Gerceno atminimui, meilės lyrikos, poemą L. A. Jucevičiaus legendos motyvais.

2271

Papildoma informacija
Turinys
Bendra informacija
Straipsnio informacija
Autorius (-iai)
Redaktorius (-iai)
Publikuota
Redaguota
Siūlykite savo nuotrauką