Nikolajus II

Nikolãjus II (Nikolaj II), Mikalõjus II 1868 05 18Carskoje Selo (dabar Puškin) 1918 07 16–17Jekaterinburg, paskutinis Rusijos imperatorius (1894–1917). Romanovų dinastijos, Aleksandro III sūnus.

Nikolajus II

Gavo karinį išsilavinimą, 1894 paveldėjo sostą iš tėvo (vainikuotas 1896). Buvo nelabai ryžtingas, jam didelę įtaką darė žmona Aleksandra Fiodorovna, kuri kišosi į valstybės reikalus ir kuriai savo ruožtu didelę įtaką darė G. Rasputinas, neva išgelbėjęs hemofilija sergančio caraičio Aleksejaus gyvybę. Vidaus politikoje Nikolajus II siekė išsaugoti vienvaldystę (jo pažiūras labai paveikė jo mokytojas K. Pobedonoscevas). Užsienio politikoje toliau laikėsi sąjungos su Prancūzija, siekė išplėsti Rusijos įtaką Balkanuose ir Azijoje (organizavo Transsibiro geležinkelio tiesimą). 1904–05 karas su Japonija baigėsi visišku Rusijos pralaimėjimu. 1905 01 taikios darbininkų demonstracijos sušaudymas (Kruvinasis sekmadienis) davė pradžią 1905–07 revoliucijai.

Nikolajus II, priverstas paskelbti Spalio septynioliktosios manifestą, suteikė kai kurių demokratinių laisvių, įsteigė atstovaujamą instituciją – Valstybės dūmą, bet vėliau apribojo jos įgaliojimus ir nesistengė įgyvendinti jos parengtų įstatymų projektų. Ministro pirmininko P. Stolypino reformos sukėlė neigiamą artimiausios Nikolajaus II aplinkos reakciją, o P. Stolypiną nužudžius (1911) bandymai rimtai reformuoti valstybę nutrūko.

Po Rusijos kariuomenės nesėkmių I pasauliniame kare Nikolajus II 1915 pašalino kariškių mėgstamą Nikolajų Nikolajevičių iš vyriausiojo vado pareigų ir pats ėmėsi vadovauti kariuomenei. Dėl karo itin paaštrėjo socialinės problemos, visuomenė labai piktinosi vis didėjančia G. Rasputino, kuris buvo laikomas vokiečių šnipu, įtaka valdančiajai porai. 1916 12 sąmokslininkai nužudė G. Rasputiną, o kai kurie Valstybės dūmos deputatai pradėjo rengti rūmų perversmą (Nikolajų II ketinta pakeisti jo broliu Michailu). Prasidėjus 1917 Vasario revoliucijai Nikolajus II Laikinosios vyriausybės reikalavimu 1917 03 15 atsisakė sosto. Su šeima buvo laikomas namų arešte Carskoje Selo, 1917 08 pervežtas į Tobolską. Po Spalio perversmo (1917) bolševikai 1918 04 pervežė imperatoriaus šeimą į Jekaterinburgą.

sosto atsisakęs Nikolajus II (Carskoje Selo, 1917 vasara)

Čekoslovakų korpusui artėjant prie Jekaterinburgo Uralo darbininkų, kareivių ir valstiečių deputatų tarybos nurodymu (veikiausiai su V. Lenino sutikimu) Nikolajus II, Aleksandra Fiodorovna ir 5 jų vaikai buvo sušaudyti. 1991 aptikti šeimos palaikai 1998 buvo perlaidoti Petropavlovsko tvirtovės sobore. 2000 Rusijos stačiatikių bažnyčia kanonizavo Nikolajų II kaip tikėjimo kankinį.

Nikolajus II ir Lietuva

Nikolajaus II valdymo laikais buvo suprasta, kad kova su lietuvių tautiniu judėjimu, rusifikacijos politika patyrė nesėkmę. Buvo atsisakyta vadinamosios rusų pradų atkūrimo programos: 1903 pažadėta tikėjimo laisvė, 1904 04 panaikintas lietuvių spaudos draudimas (1904–06 Sankt Peterburge pradėjo eiti pirmasis legalus lietuvių periodinis leidinys Rusijoje – savaitraštis Lietuvių laikraštis, 1904–09 Vilniuje – pirmasis dienraštis Vilniaus žinios), buvo nutrauktos nebaigtos nagrinėti knygnešių bylos. Nuo 1905 leista mokyklose mokyti tikybos lietuviškai, lietuviams dirbti mokytojais. 1905 leista steigti politines partijas (Lietuvos demokratų partija įkurta 1902, programa priimta 1905, Lietuvos valstiečių sąjunga įkurta 1906), nuo 1906 buvo renkama Valstybės dūma (iš viso buvo keturios, atstovais išrinkta ir lietuvių), 1906 leista steigti visuomenines, t. p. katalikiškos krypties draugijas. 1914 08, prasidėjus I pasauliniam karui, M. Yčas Valstybės dūmoje išdėstė vadinamąją Gintarinę deklaraciją, kuria argumentavo lietuvių etnopolitinį savarankiškumą, linkėjo Rusijos imperijai sutelkti visas lietuvių etnines žemes (ir Mažąją Lietuvą).

Nikolajus II su šeima (Peterhofas, apie 1904)

Papildoma informacija
Turinys
Bendra informacija
Straipsnio informacija
Autorius (-iai)
Redaktorius (-iai)
Publikuota
Redaguota
Siūlykite savo nuotrauką