Niufáundlandas ir Labradòras (angl. Newfoundland and Labrador, pranc. Terre‑Neuve‑et‑Labrador), provincija Kanados rytuose, prie Atlanto vandenyno.
Apima Niufaundlando salą, Labradoro pusiasalio rytinę dalį ir apie 7000 mažų salų pakrantėse.
Plotas 405 200 km2 (su vandenimis); sausumos plotas 370 511 km2. 522 100 gyventojų (2020).
Centras ir didžiausias miestas (Niufaundlando saloje) – Saint John’sas (111 700 gyventojų 2020; aglomeracijoje 214 000 gyventojų).
Kiti didesnieji miestai (tūkst. gyventojų, 2020): Corner Brookas (19,5), Grand Fallsas‑Windsoras (14,1; abu Niufaundlando saloje).
Niufaundlandas ir Labradoras – retai gyvenama Kanados provincija (gyventojų vidutinis tankis 1,41 žm./km2). Dauguma gyventojų gyvena Niufaundlando saloje, daugiausia Avalono pusiasalyje. apie 50 % provincijos teritorijos užima miškai (miškinga Niufaundlando sala ir Labradoro pusiasalio pietrytinė dalis); auga spygliuočiai – juodosios ir baltosios eglės, balzaminiai kėniai, iš lapuočių – beržai, drebulės. Kitur – miškatundrė, tundra.
Du nacionaliniai parkai: Gros Morne’o (Niufaundlando salos vakaruose; 1987 įtrauktas į Pasaulio paveldo sąrašą) ir Terra Novos (Niufaundlando salos rytuose); daug provincijos parkų (32), rezervatų.
Kasyba – viena svarbiausių Niufaundlando ir Labradoro ūkio šakų. Labradoro pusiasalyje, netoli Wabusho ežero, Labrador City apylinkėse, kasama geležies rūda (apie 55 % Kanadoje iškasamos geležies rūdos); geležinkeliu ji vežama į Sept‑Îles’io uostą (Kvebeko provincija). Labradoro pusiasalio šiaurės rytuose, prie Voisey’so įlankos, 1993 rastas nikelio rūdos telkinys (prognoziniai ištekliai 141 mln. t; rūda kasama atviruoju būdu). Kitos Niufaundlando ir Labradoro naudingosios iškasenos – vario, cinko rūdos, sidabras, auksas, fluoritas, skalūnai, granitas.
Niufaundlando bankoje (į pietryčius nuo Niufaundlando salos) gaunama nafta (110 mln. barelių, 2006). Elektros energiją gamina hidroelektrinės; didžiausia – Churchill Fallso hidroelektrinė (Labradoro pusiasalyje, prie Churchillio upės).
Apdirbamosios pramonės svarbiausios šakos – plaušienos ir popieriaus (laikraštinio popieriaus fabrikai Corner Brooke, Grand Fallse‑Windsore), medienos apdirbimo, naftos perdirbimo, maisto (daugiausia žuvų ir kitų jūros produktų perdirbimo) pramonė, laivų statyba ir remontas, juodoji ir spalvotoji metalurgija. Žemės ūkiui tinkama teritorija tik piečiau Saint John’so. Auginama bulvės, rapsai, morkos, kopūstai. Veisiama naminiai paukščiai, kiaulės. Kertamas miškas (daugiausia medienos paruošiama Niufaundlando saloje).
Žvejyba (daugiausia sugaunama menkių, otų, silkių, skumbrių); gaudoma krabai, krevetės, moliuskai. Pramoniniu būdu veisiamos lašišos, midijos. Turizmas (apie 500 000 turistų, 2006); žiemos sportas.
Provincijoje prasideda Transkanados automobilių greitkelis (eina nuo Saint John’so iki Channel‑Port‑aux‑Basques’o uosto; keltas jungia su Sydney uostu Bretono Kyšulio saloje, Naujosios Škotijos provincija). Svarbiausi uostai – Saint John’sas, Bonavista, Placentia (visi Niufaundlando saloje). Ganderio (transatlantiniai skrydžiai), Sain John’so tarptautiniai oro uostai. Happy Valley‑Goose Bay karinių oro pajėgų bazė (Labradoro pusiasalyje).
Istorija
10 a. pabaigoje–11 a. pradžioje į dabartinę Niufaundlando ir Labradoro teritoriją, kurioje gyveno indėnai beotukai (išnyko 19 a. pradžioje) ir eskimai, atkeliaudavo vikingai. 1497 G. Caboto paskelbė šią teritoriją Anglijos valda.
15–16 a. čia žvejodavo baskų, portugalų, anglų ir prancūzų žvejai. 16 a. pabaigoje–17 a. dėl regiono varžėsi anglų ir prancūzų kolonistai. Nuo 1713 jis priklausė Didžiajai Britanijai. 1811 sukurta atskira Niufaundlando kolonija. 1855–1907 ji turėjo savivaldą, 1907–34 – dominijos statusą (1869 atsisakė prisidėti prie Kanados konfederacijos). 1927 prie Niufaundlando prijungta didelė Labradoro pusiasalio dalis.
Per II pasaulinį karą čia veikė Sąjungininkų karinės bazės. 1949 Niufaundlandas tapo Kanados provincija, kuri 2001 buvo pavadinta Niufaundlandu ir Labradoru.