niùjų kalbà, niujiẽčių kalbà, priklauso austroneziečių šeimos rytų malajiečių ir polineziečių šakos vidurio rytų okeaniečių grupės polineziečių kalboms. Kalbančiųjų apie 8000 (21 a. pradžioje). Kartu su anglų kalba turi valstybinės kalbos statusą Niujės saloje, dar vartojama Kuko salose, Naujojoje Zelandijoje, Tongoje. Artima tonga (tongiečių), niuafų (kartu su jomis niujų kalba sudaro tongiečių kalbų grupę), maorių kalbai, samoa (samojiečių), havajiečių, tuvalų ir kitoms polineziečių kalboms – su jomis turi per 50 % leksikos bendrybių. Skiriamos 2 niujų kalbos tarmės: motų ir tafičių. Funkcionuoja 5 balsių (i, u, e, o, a) 3 eilių – priešakinės, vidurinės ir užpakalinės – ilgųjų ir trumpųjų balsių sistema. Dažniau vartojami trumpieji balsiai. Ilgieji balsiai visada kirčiuoti. Kirtis dinaminis. Dažniausiai kirčiuotas priešpaskutinis skiemuo. Priebalsių nedaug – 12, neturi skardžiųjų g, b, d. Skiemuo sudarytas iš priebalsio ir balsio arba tik iš balsio – (C)V(C), gali būti tik atviras, niekada nesibaigia priebalsiu, priebalsiai vienas su kitu nejungiami. Vardažodis neturi gramatinės giminės kategorijos. Asmeniniai įvardžiai išlaikę vienaskaitos, dviskaitos ir daugiskaitos formas. Skiriami dvejopi veiksmažodžiai: statiškieji ir dinamiškieji, galintys turėti 3 gramatines laiko formas (esamąjį, būtąjį, būsimąjį). Gramatinės reikšmės reiškiamos reduplikacija, supletyvizmu, afiksacija, sintaksinėmis priemonėmis – artikeliu, žodžių tvarka, dalelytėmis. Žodžių daryboje dažna prefiksacija, sufiksacija, reduplikacija, konversija, sudūrimas. Sakiniui būdinga griežta žodžių tvarka – tarinys–veiksnys–papildinys (VSO). Turi daug skolinių iš anglų kalbos. Ryškūs agliutinaciniai analitiniai bruožai. Raštas lotyniškaisiais rašmenimis (17 raidžių) sukurtas 19 a. antroje pusėje. Pirmieji raštai – išversta Biblija. Išleista žodynų, gramatika. Kuriama grožinė literatūra, leidžiami laikraščiai, transliuojamos radijo ir televizijos laidos, ja mokomasi mokyklose.
85