no, nõgaku, japonų tradicinio teatro rūšis. Apima vokalinės ir instrumentinės muzikos, choreografijos, deklamacijos elementus. Vaidina tik vyrai – dažniausiai 2 aktoriai: šitė (protagonistas) ir vaki (deuteragonistas); kartais jie turi po keletą palydovų. Spektaklyje dalyvauja 8 dainininkų choras ir 4 muzikantų orkestras. Vaidyba sąlygiška, be dekoracijų ir grimo. Pagrindinė raiškos priemonė yra kaukė (ją dėvi tik šitė; no teatre yra apie 200 kaukių rūšių) ir vėduoklė. Spektaklį sudaro 5 no teatro pjesės ir 4 komiškos intermedijos kiogenai. Sceną sudaro 5,5 m2 kvadratinė aikštelė su stogu (ji ir scenos atpakalyje vaizduojama šventoji pušis rodo, kad iš pradžių no spektakliai buvo rengiami prie sintoistų šventyklos). Šalia scenos yra dar 2 mažesnės (choro ir orkestro) aikštelės. Scenos kairiąją pusę ir užkulisį jungia 5–15 m atvira galerija (hašigakaris); ja ateina ir išeina aktoriai.
no teatro spektaklio Piliarožių princesė scena (2005, gastrolės Lietuvos nacionaliniame dramos teatre)
No klostymuisi turėjo įtakos 11–13 a. japonų muzikiniai vaidinimai sarugaku ir dengaku, kitų šalių (Kinijos, Korėjos) teatras. Galutinai susiklostė 14 a. pabaigoje. No pradininkai – aktoriai ir dramaturgai Kanami (1333–1384) ir jo sūnus Dzeami. Kanami laikomas aktoriaus meistriškumo no teatre pradininku, jis iškėlė judesio ir balso raiškos svarbą vaidmeniui. Dzeami traktate Sakmė apie stiliaus žiedą (Fušikaden 1400–18) ir kituose suformulavo no teatro estetinius principus. Edo laikotarpiu (1603–1867) geriausios no teatro trupės persikėlė į Edą (dabar Tokijas) ir tapo aristokratijos teatru. Aktoriai vaidino su kaukėmis, statyta japonų klasikinės literatūros veikalai, liaudies ir budistinės legendos. 17 a. no teatro vaidinimai buvo atliekami tik iškilmingomis progomis.
Tradicinė no forma nuo 17 a. nepakito. Repertuarą sudaro 14–16 a. pjesės ir kai kurie japonų šiuolaikinių dramaturgų (K. Takahamos, T. Dzenmaro, 1885–1980, K. Minoru, 1900–86, J. Mišimos) kūriniai. 1983 Tokijuje įkurtas Nacionalinis no teatras (rodomi no ir kiogeno spektakliai).
No turėjo įtakos 20 a. Europos ir Jungtinių Amerikos Valstijų modernistiniam teatrui.
L: D. Keene Noh: The Classical Theatre of Japan Tokyo 1967; G. Anarina Japonskij teatr no Moskva 1984; Nō and Kyōgen in the Contemporary World Honolulu 1997.