Nòbelio prèmija, kasmetiniai apdovanojimai asmenims ar organizacijoms už reikšmingus laimėjimus tam tikroje mokslo srityje arba visuomeninėje veikloje.
Premijuojamos sritys
Nobelio premija pradėta teikti pagal švedų išradėjo ir pramonininko A. Nobelio testamentu (1895) išreikštą valią. Testamentu A. Nobelis 94 % savo turto skyrė penkioms premijoms (fizikos, chemijos, fiziologijos ir medicinos, literatūros ir taikos) žmonijai pasitarnavusiems asmenims. Šį sprendimą lėmė A. Nobelio jaučiama kaltė dėl jo išrasto dinamito, kuris buvo plačiai taikomas karinėje pramonėje ir atnešė jam daug pelno. 1900 įkurtas Nobelio fondas, 1901 pradėtos skirti Nobelio premijos. 1968 Švedijos valstybinis bankas įsteigė papildomą premiją ekonomikos srityje (pradėta teikti 1969).
Švedijos akademijos pastatas Stokholme (čia 2001 atidarytas Nobelio muziejus supažindina su Nobelio premija ir jos laureatais nuo pat 1901)
Premijos skyrimo tvarka
Oslo rotušės (1950, architektai A. Arnebergas, M. Poulssonas) pagrindinė salė (joje teikiama Nobelio taikos premija)
Fizikos, chemijos ir ekonomikos premijų laureatus renka Švedijos karališkoji mokslų akademija, fiziologijos ir medicinos – Karolinos institutas (Stokholme), literatūros – Švedijos akademija, taikos – Norvegijos parlamento Stortingo Nobelio komitetas. Kiekvienai nominacijai atrenkama po apie 200 pretendentų. Kiekvienos srities Nobelio premija skiriama ne daugiau kaip trims asmenims ar organizacijoms. Laureatai tradiciškai skelbiami kiekvienų metų spalio mėnesį, Nobelio premijos teikiamos gruodžio 10 dieną – A. Nobelio mirties dieną. Taikos premiją Osle įteikia Norvegijos parlamento Stortingo Nobelio komiteto pirmininkas, kitas – Švedijos karalius Stokholme.
Nobelio premiją sudaro auksinis medalis, diplomas ir piniginis prizas (2001–2011 buvo 10 mln. Švedijos kronų, nuo 2012 – 8 mln., nuo 2017 – 9 mln., nuo 2020 – 10 mln., 2023 – 11 mln. Švedijos kronų). Jei kurios nors srities premija skiriama keliems žmonėms (ar organizacijoms), pinigai dalijami po lygiai arba pusė sumos atitenka labiau pasižymėjusiam asmeniui (organizacijai), kitiems dviem – po ketvirtadalį sumos.
Nobelio taikos centras Osle (įkurtas 2005 buvusioje geležinkelio stotyje, supažindina su Nobelio taikos premijos laureatais)
Premijos laureatai
1901–2023 Nobelio premiją iš viso gavo 990 asmenys ir 30 organizacijų. Kai kurie jų yra laimėję daugiau nei vieną kartą: M. Curie (1903 ir 1911), Tarptautinis Raudonojo Kryžiaus komitetas (1917, 1944 ir 1963), L. C. Paulingas (1954 ir 1962), Jungtinių Tautų Vyriausiojo pabėgėlių reikalų komisaro biuras (1954 ir 1981), J. Bardeenas (1956 ir 1972) ir F. Sangeris (1958 ir 1980). Du laureatai savanoriškai atsisakė Nobelio premijos: J.‑P. Sartre’as (1964) ir Le Duc Tho (1973). Nacių Vokietijos diktatorius A. Hitleris privertė laureatus R. J. Kuhną (1938), A. F. J. Butenandtą ir G. J. P. Domagką (abu 1939), SSRS valdžia – B. Pasternaką (1958) atsisakyti Nobelio premijos. Kai kurių sričių Nobelio premijos tam tikrais metais nebuvo teikiamos (pavyzdžiui, per Pirmąjį ir Antrąjį pasaulinius karus, dėl pretendentų stokos ir kitų priežasčių), 2018 neskirta Nobelio literatūros premija, 2019 ji paskirta už 2019 ir 2018.
1978 Nobelio premijos laureatai (iš kairės į dešinę): Werner Arber (fiziologijos ir medicinos), Isaac Singer (literatūros), Robert Woodrow Wilson (fizikos), Daniel Nathans (fiziologijos ir medicinos), Arno Allen Penzias (fizikos), Hamilton Othanel Smith (fiziologijos ir medicinos), Peter Dennis Mitchel (chemijos), Herbert Alexander Simon (ekonomikos), Piotr Kapica (fizikos)
Lietuvių kilmės arba iš Lietuvos kilę Nobelio premijos laureatai: M. Calvinas (1961), Cz. Miłoszas (1980), A. Klugas (1982), B. Lownas (1985), G. B. Elion (1988), N. Gordimer (1991), D. M. Lee (1996), S. Brenneris (2002), M. Levittas, R. J. Shilleris (2013), B. S. Bernanke (2022).
Nobelio muziejus Stokholme
Stokholmo rotušė (pastatyta 1911–1923, architektas R. Ostbergas, čia kasmet vyksta banketas Nobelio premijos laureatams)
1
2271
1398