nomokanonai

nomokanònai (gr. nomokanōn < nomos − įstatymas, dėsnis, nuostatas + kanōn − taisyklė), Bizantijos kanonų teisės rinkiniai. Buvo sudaromi iš bažnytinių taisyklių ir imperatorių įsakymų dėl Bažnyčios. Bizantijoje buvo dvi suverenios jėgos, kurios savarankiškai leido įstatymus − valstybė ir Bažnyčia. Skirtingas teisines sistemas skirianti riba nebuvo tiksliai apibrėžta: imperatorius kartais išleisdavo tik dogmatiniams klausimams skirtus potvarkius, Bažnyčia dažnai mėgindavo savo kanonus pritaikyti pasaulietiniame gyvenime. Norint išvengti didesnių ginčų nuo imperatoriaus Justiniano I laikų leisti nomokanonai, kuriuose giminingi įstatymai dažniausiai buvo surašomi greta. 6−7 amžiuje atsirado du pagrindiniai nomokanonų tipai: 50 titulų (skirsnių) ir 14 titulų. Seniausias išlikęs yra 50 titulų (skirsnių) nomokanonas, sudarytas apie 550, manoma, Konstantinopolio patriarcho Jono III Scholastiko (503−577). Populiariausią 14 titulų nomokanoną apie 629−640 sudarė anoniminis teisininkas, vėliau žinomas Enantiofano vardu. Šis nomokanonas perdarytas 883, manoma, įsakius patriarchui Fotijui (gyveno apie 820−891). 12 amžiuje jis papildytas komentarais. Pirmasis Serbijos arkivyskupas Sava 1219 išleido slaviškąją nomokanono versiją, pavadintą Vairinė knyga (Kormčaja kniga). Vėliau ja naudojosi visos slavų Stačiatikių bažnyčios.