Norvègijos literatūrà
Raštijos pradžia
Seniausi rašto paminklai – įrašai runomis daugiausia akmenyse – išlikę iš 4–6 a., rasti Norvegijos ir kitų Skandinavijos šalių teritorijose. Tai – mįslės, magiškos formulės, patarlės, net primityvios aliteruotos poezijos tekstai. Šie įrašai susiję su senąja islandų raštija, skaldų poetine tradicija. Seniausias žinomas norvegų skaldas – Braggi Boddasonas (9 a. pirma pusė), Sakmės apie Ranjarą (Ragnarsdrápa) autorius. 11–14 a. gyvavo islandų ir norvegų kultūros bendrija, dauguma norvegų tekstų buvo rašomi islandų vienuolių senąja norvegų kalba norrønt, bet lotynu raidynu. Norvegijos literatūros istorija prasidėjo 11 a.: imta rašyti istorinės kronikos, šventųjų gyvenimai, redaguoti įstatymų kodeksai. Nidaroso arkivyskupas Eysteinnas Erlendssonas (m. 1188) parašė veikalą Palaimintojo Ulavo kančia ir stebuklai (Passio et miracula beati Olavi apie 1170, lotynų kalba) ir pamokslų knygą liaudies kalba Senovės norvegų pamokslų knyga (Gammel norsk homiliebok apie 1200). Vienuolis Teodorikas parašė Senovės norvegų karalių istoriją (Historia de antiquitate regum Norvagiensium apie 1180). 13 a. Norvegija suartėjo su Vakarų Europos šalimis, tapo žinoma prancūzų riterinė literatūra, kai kurie siužetai ir žanrai imti adaptuoti norvegų kalba; žymiausi kūriniai – dialogo forma Karaliaus veidrodis (norvegų kalba Konungs skuggsjá ir lotynų kalba Speculum regale apie 1250, anoniminiai) ir anoniminė Poema regėjimas (Draumkvæđdi apie 1300) – pragaro ir rojaus vizija. Po 1380 sudarytos Danijos ir Norvegijos unijos literatūra iki 19 a. pradžios buvo rašoma danų kalba. Norvegų kalba buvo kuriama tik tautosaka: pasakos, dainos, baladės ir kita. 16 a. iš Danijos plito reformacija, į danų kalbą išversta Biblija, vadinamoji Kristijono III Biblija (1550) tapo pagrindine knyga šalyje. Reformacijos ir poreformaciniu laikotarpiu Bergeno, Oslo ir Stavangerio humanistai rašė didaktinius, religinius, istorinius kūrinius, proginę poeziją. A. P. Beyerio (apie 1528–apie 1575) istorinis veikalas Apie Norvegijos karalystę (Om Norgis Rige 1567) turi poetinę vertę. D. Engelbretsdatter (1634–1716) kūrė religinę poeziją.
Baroko, klasicizmo, Šviečiamojo amžiaus literatūra
17–18 a. Norvegijos literatūroje išryškėjo baroko, klasicizmo ir Šviečiamojo amžiaus tendencijos. Svarbiausias baroko pasaulietinis kūrinys – poeto ir evangelikų liuteronų kunigo P. Dasso didaktinė poema Šiaurės trimitas (Nordlands trompet, parašyta 1670–1700, išleista 1739). Danų rašytojo L. Holbergo kūryba davė pradžią naujajai danų ir norvegų literatūrai; danų kalba jis parašė charakterių ir intrigų komedijų, satyrinių kūrinių, istorinių veikalų, filosofinių esė, lotynų kalba – satyrinį utopinį romaną. J. H. Wesselis (1742–85) sukūrė poetinių epigramų ir klasikinės tragedijos parodiją Meilė be kojinių (Kierlighed uden Strömper 1772).
Romantizmo literatūra
Revoliuciniai sąjūdžiai Europoje, Napoleono I karai žadino norvegų romantinį idealizmą, tautinį išsivadavimo judėjimą. 1814 Norvegija atsiskyrė nuo Danijos, bet buvo sudaryta unija su Švedija. Romantizmo epochoje iškilo garsūs poetai H. A. Wergeland’as, J. S. C. Welhavenas. Žymūs folkloristai P. Chr. Asbjørnsenas ir J. E. Moe surinko ir išleido Norvegų liaudies pasakas (Norske Folkeeventyr 1841, 1871) ir sakmes, M. B. Landstadas (1802–80) – Norvegų liaudies balades (Norske Folkeviser 1853). Savamokslis filologas ir poetas I. Aasenas iš kaimų dialektų sukūrė liaudies kalbos – lansmolo (landsmål) – gramatiką (1848) ir žodynėlį (1850). Nuo to laiko literatūra rašoma, spauda leidžiama ir kta dviem oficialiomis norvegų kalbomis: riksmolu (riksmål, dabar bokmål – knygų kalba) ir lansmolu (landsmål, dabar nynorsk – naujoji norvegų kalba). Žymiausias I. Aaseno amžininkas ir sekėjas – poetas ir žurnalistas A. O. Vinje. Pirmoji iškėlusi moterų problemas – pirmojo norvegų romano kūrėja C. J. Collett.
Realizmo literatūra
1870–90 – realizmo ir natūralizmo etapas, dar vadinamas moderniojo lūžio etapu. Iškilo vadinamieji keturi didieji rašytojai H. Ibsenas, B. M. Bjørnsonas, J. L. I. Lie, A. L. Kielland’as, suklestėjo visi realistinės prozos žanrai. Literatūrą veikė ir Vakarų Europos modernistinės tendencijos (impresionizmas, simbolizmas), rusų rašytojai. Žymiausias norvegų dramaturgas H. Ibsenas sukūrė istorinių, filosofinių, realistinių socialinių, psichologinių dramų diskusijų, jo kūryba atspindėjo visas 19 a. literatūros estetines tendencijas ir sroves: romantizmą, realizmą, natūralizmą, simbolizmą ir ekspresionizmą. B. M. Bjørnsonas parašė prozos kūrinių apie valstiečių gyvenimą, istorinių ir realistinių dramų, sukūrė poezijos, Norvegijos himno tekstą, J. L. I. Lie ir A. L. Kielland’as – psichologinių, socialinių novelių, romanų, dramų. Ryškiausia natūralizmo prozininkė – A. Skram, ji kėlė moters šeimoje, vyro ir moters santykių problemas, vaizdavo išnaudojamų darbo žmonių aplinką, jų fizinę ir dorovinę degradaciją. Realizmo, natūralizmo, impresionizmo ir kitos tendencijos susipynusios A. Garborgo romanuose, kuriuose nagrinėjamos socialinės neteisybės, skurdo, psichologinės ir kitos problemos. 19 a. paskutiniais dešimtmečiais ryškėjo modernistinės srovės: simbolizmas, impresionizmas ir kitos, dar vadinamos skandinavų neoromantizmu. Modernistinio romano kūrėjai H. H. Jægeris, Chr. Krohgas kėlė laisvos meilės, prostitucijos ir kitas problemas, jų kūriniuose ryšku natūralizmas. Atsinaujino poezija: N. Collett Vogtas (1864–1937), V. Kragas (1871–1933). Jie t. p. rašė dramas, romanus. Poetas simbolistas S. Obstfelderis, kurio poezijai būdinga vienatvės, susvetimėjimo, mirties, dvasinio nerimo temos, sukūrė ir impresionistinės prozos. Panašių bruožų yra K. Hamsuno lyrikoje, kurioje vyrauja gamtos, erotikos motyvai. K. Hamsunas – vienas žymiausių Vakarų Europos prozininkų. Jo kūryboje nuo natūralizmo einama prie modernizmo, civilizacijos kritikos, patriarchalių papročių idealizavimo, giluminės individo psichologijos, individo ir gamtos santykių tyrinėjimo. Iracionaliuosius žmogaus elgesio impulsus tyrinėjo ir H. E. Kinckas (1865–1926).
Naujojo realizmo, modernizmo literatūra
1900–40 Norvegijos prozoje ryšku naujasis realizmas, proletarinė literatūra; rašytojams didelę įtaką darė M. Gorkis, U. Sinclairis ir kiti. Regioninės literatūros kūrėjai P. Sivle (1857–1904), O. Duunas, K. O. Uppdalis (jo kūryba turi ir ekspresionizmo bruožų), O. Braatenas (1881–1939) vaizdavo pramonės darbininkų, geležinkelininkų, kelininkų, rūdkasių, neturtingų valstiečių ir žvejų gyvenimą. J. P. Falkbergetas socialiniuose ir istoriniuose romanuose, novelėse tęsė klasikinio realistinio romano tradicijas. J. Bojerio romanuose ir pjesėse yra pasąmonės tyrinėjimo, mistikos. Istorinių romanų parašė O. Duunas, J. P. Falkbergetas. S. Undset istoriniuose romanuose apie krikščioniškuosius viduramžius nagrinėjo religijos, dorovės, moters asmenybės ir kitas problemas; ji sukūrė ir socialinių, psichologinių, mistinių romanų. Vadinamoji naujųjų realistų literatūra dar įvardijama kaip kritinis ir etinis realizmas. Tarp dviejų pasaulinių karų literatūra radikalėjo, joje daug politikos, įtaką darė marksizmo, komunizmo idėjos, domėtasi S. Freudo psichoanalize, H. Bergsono ir kitų filosofija, kurta ekspresionizmo maniera (pvz., K. O. Uppdalio poezija), formavosi net vėlyvasis simbolizmas. Jaunieji intelektualai socialistai susibūrė apie periodinį leidinį Mot Dag (1921–36); iš jų radikaliausi buvo A. Øverland’as, H. Krogas (1889–1962) ir S. Hoelis, vadinamasis radikalusis trilapis dobilas. N. B. Griego kūrybai būdinga patriotinės, antikarinės, politinės temos, pacifistinės idėjos. Prozininkas A. Sandemose tyrinėjo vaiko psichologiją, Edipo kompleksą. C. Sandel (tikroji pavardė S. Fabricius, 1880–1970) kėlė moterų problemas, vaizdavo naują visuomenę. Tarpukariu iškilo keletas poetų, kurie rašė įvairiomis temomis, nevengė kalbos ir formos eksperimentų: O. Bullis, H. Wildenvey, O. Aukrustas (1883–1929). A. Larseno (1885–1967) poezijai būdinga simbolizmo ir impresionizmo stilistika. Šiai kartai priklauso ir A. Øverland’as. Jo poezijoje ryšku vienatvės, mirties, meilės, ilgesio, antikariniai patriotiniai motyvai. Vienas žymiausių 20 a. norvegų poetų R. Jacobsenas – modernizmo pradininkas norvegų poezijoje. Jo kūryboje vyrauja gamtos, didmiesčio kultūros, technikos motyvai, keliamos ekologinės problemos, mąstoma apie kosminę žmogaus vienatvę; eilėraščiams būdinga sugestyvi, laisva forma, kasdieniškas tonas. Poetės H. M. Vesaas kūryboje vyrauja moters, motinos meilės, vienatvės temos, A. Vaa lyrikoje – gamtos ir meilės motyvai, ryšku istorinės aliuzijos. Poetas modernistas G. Hofmo (1921–95) rašė apie nerimą, vienatvę, karo patyrimą. Radikalesnis formos srityje buvo poetas P. Brekke (1923–93), naudojęs Biblijos, T. S. Elioto ir kitų intertekstus, netaisyklingą sintaksę; G. Hofmo ir P. Brekke dažnai rašė laisvosiomis eilėmis. T. Vesaasas parašė simbolinių, alegorinių romanų, sukūrė novelių, poezijos. T. Nedreaas prozoje atsispindi II pasaulinio karo kasdienybė, kova už taiką, Šaltojo karo atmosfera. J. I. Bjørneboe aštriai kritikavo Norvegijos teisės ir švietimo sistemas, visuomenę, remdamasis istoriniais dokumentais nagrinėjo blogio apraiškas istorijoje. 20 a. 7 dešimtmečio grožiniuose kūriniuose dažnai buvo naudojami autentiški šaltiniai, dokumentai; taip rašė T. Obrestadas (g. 1938), J. E. Vold’is (g. 1939), P.-H. Haugenas (g. 1945) ir kiti. Dokumentinį metodą, radikalias politines idėjas skleidė rašytojai, susibūrę apie Oslo universiteto literatūrinį žurnalą Profil, vadinami Profilgrupe: T. Obrestadas, J. E. Vold’is, E. Økland’as (g. 1940), D. Solstadas ir kiti. Jie vaizdavo darbininkų streikus, pasisakė prieš moterų diskriminaciją, skelbė socializmo programą, literatūros demokratizacijos šūkius; savo metodą jie pavadino socialiniu realizmu. Šiai grupei priklausė ir rašytoja H. Wassmo, romanuose vaizduojanti striprią moterį, ir L. Køltzov (g. 1945), plėtojanti moterų socializacijos temą, gvildenanti psichologines socialines problemas. Moterų patirtį, jų vaidmenį visuomenėje nagrinėja ir B. Vik (g. 1935), C. Løveid (g. 1951). Mokslinės fantastikos kūrinių išleido T. Å. Bringsvædas (g. 1939), J. Bingas (g. 1944). Modernią prozą rašo K. Fløgstadas (g. 1944), J. Gaarderis, I. Ambjørnsenas (g. 1956), E. Loe (g. 1969) – pagal jo romano Naivus. Super (Naiv. Super 1996) pavadinimą vartojama sąvokos naivistinis romanas, naivistinis stilius (jam būdinga ironija, kuriamas nuoširdumo įspūdis, vartojamas esamasis laikas) ir kita.
Dramaturgija
Dramose labai stipri H. Ibseno įtaka. 20 a.–21 a. pradžioje norvegų dramaturgijoje ryškios 2 kryptys. Pirmoji – tradicinė, socialinė realistinė. Daug dramų sukūrė garsūs poetai ir prozininkai. B. Vik sukūrė feministinių pjesių diskusijų. K. Faldbakkenas (g. 1941) pjesėse vaizduoja šiuolaikinės civilizacijos smukimą, A. Skouenas (1913–2003) – motinos ir neįgalaus vaiko bendravimą per šokį. P. W. Cappelenas (1931–92) dramose naudojo pasakas, mitus. Antrosios krypties dramose laužomos tradicijos, grįžtama prie B. Brechto, ekspresionizmo tradicijų, eksperimentuojama. J. I. Bjørneboe dramose piktai kritikuojamos šiuolaikinės visuomenės institucijos. K. Hagerupas (g. 1946) parašė dramų, skelbiančių socialistinius principus, panaudojo B. Brechto techniką ir stilių, nagrinėjo pokario stambiosios industrializacijos sukeltas problemas. S. Udnæso (1939–82) pjesėse dažniausiai keliami psichologiniai klausimai, ryšku absurdo dramaturgijos įtaka. C. Løveid kuria ekspresionistines, eksperimentines dramas. J. Fosse (g. 1959), kuris rašo ir prozą, poeziją, esė, pjesėse tyrinėja ribą tarp kalbos ir sąmonės, realaus ir keisto, nagrinėja žmonių santykius, būsenas; jis vadinamas postdraminio etapo skandinavų dramaturgijoje atstovu.
Vaikų literatūra
Norvegų literatūroje labai senos vaikų ir jaunimo literatūros tradicijos – jos prasidėjo sagomis, baladėmis. Vaikams rašė romantikas H. A. Wergeland’as, realistas B. M. Bjørnsonas. H. Winsnes (1789–1872) sukūrė pasakų, dainų, žaidimų, ji teigė krikščionišką dorovę, pagarbą tradicijoms. Norvegų vaikų literatūros aukso amžiumi laikoma 19 a.–20 a. pradžia. Tuo laikotarpiu kūrė R. Løland’as (1861–1907), B. Lie (1868–1916), B. Ring (1870–1955), S. Morenas (1871–1938); svarbus yra D. Zwilgmeyer (1853–1913) mergaičių apysakų ciklas. Originaliosios literatūrinės pasakos žanrą 20 a. viduryje subrandino Z. Hop (1905–87) ir A. Prøysenas (1914–70), realistinę prozą atnaujino A.-C. Vestly. T. Haugenas (Anderseno premijos laureatas) savo prozoje derino skirtingų žanrų ir tipų požymius. Tarptautinio pripažinimo sulaukė rašytojo J. Gaarderio knygos. Vaikams dar rašo K. Hagerupas, J. Fosse, E. Loe ir kiti. Pastaraisiais dešimtmečiais pripažinimo sulaukė paveikslėlių knygų kūrėjai F. Ekman (g. 1946), W. Oyen (g. 1946), S. Hole (g. 1969).
Vertimai į lietuvių kalbą
Lietuvių kalba išleista norvegų novelių (rinktinė Norvegų novelės 1983), pasakų (rinktinė Dvylika laukinių gulbinų 1964 21985, Norvegų pasakos 2007). Išversta I. Ambjørnseno, J. I. Bjørneboe, B. M. Bjørnsono, J. Borgeno, J. Gaarderio, K. Hagerupo, K. Hamsuno, T. Haugeno, S. Hoelio, Z. Hop, H. Ibseno, A. L. Kielland’o, J. L. I. Lie, E. Loe, T. Nedreaas, A. Sandemose’s, S. Undset, T. Vesaaso, A.-C. Vestly, H. Wassmo ir kitų autorių kūrinių. Į norvegų kalbą išversta S. Gedos, Just. Marcinkevičiaus, M. Martinaičio, J. Vaičiūnaitės poezijos.
norvegų literatūra; Norvegijos kultūra
L: W. Dahl Norges litteratur 3 t. Oslo 1981–89; H. S. Næss A History of Norwegian Literature Lincoln 1993; Ø. Rottem Norges litteraturhistorie: etterkrigslitteraturen 3 t. Oslo 1996–98; P. Th. Andersen Norsk litteraturhistorie Oslo 2001.
1016
Norvegijos konstitucinė santvarka
Norvegijos partijos ir profsąjungos
Norvegijos ginkluotosios pajėgos