Nowa Sól (Nòva Sùlė), miestas Lenkijos vakaruose, Liubušo vaivadijoje, į pietryčius nuo Zielona Góros, Oderio kairiajame krante; apskrities centras.
36 843 gyventojai (2021).
Upių uostas. Per Nowa Sólę eina Zielona Góros–Głogówo geležinkelis, pro Nowa Sólę – Świnoujścio–Prahos plentas.
Metalurgijos (liejimo, formavimo) įrenginių, linų apdirbimo pramonės mašinų gamyba, upių laivų remontas, tekstilės, maisto, medienos apdirbimo, popieriaus, odos pramonė. Kostrzyno‑Słubicių laisvosios ekonominės zonos padalinys (apima apie 50 ha). Turizmas. Miesto muziejus.
Architektūra
Bažnyčios: renesansinė Šv. arkangelo Mykolo (1596 pastatyta kaip evangelikų bažnyčia, nuo 1654 priklauso katalikams, išplėsta 1688, 1872, 1880; interjere barokinis dekoras), neoromaninė Šv. Antano (1839, architektai A. Solleris, F. A. Stüleris), anglų neogotikos Šv. Barboros (1910). Rotušė (1575, perstatyta 18 a. antroje pusėje, 1879), Moravijos brolių maldos namai (1769, dabar sporto mokykla), barokinė (18 a. pabaiga) ir klasicistinė (18–19 a.) druskos parduotuvės, secesiniai, eklektiniai gyvenamieji namai (19 a. pabaiga–20 a. pradžia).
Istorija
Pirmą kartą miestas paminėtas 1585 (tada vadintas Neusalzburgu, vėliau – Neusaltzu). Priklausė Habsburgų imperijai, nuo 1742 – Prūsijos karalystei (nuo 1871 Vokietijai). Miesto plėtra buvo susijusi daugiausia su druskos gavyba: dar 1553 čia įsteigta druskos garinimo įmonė (veikė iki 18 a. pradžios) ir sandėliai, 1563 – druskos krautuvė (nuo 1713 faktorija). Miesto teisės nuo 1743. 18 a. Neusalze buvo didžiausias Silezijos upių laivynas (185 laivai).
19 a. labai padaugėjo gyventojų, pradėta plėtoti linų apdirbimo, metalurgijos pramonę. 1871 iki Nowa Sólės nutiestas geležinkelis. Per II pasaulinį karą mieste veikė trys nacių priverstinio darbo stovyklos, 1944–45 – Gross‑Roseno koncentracijos stovyklos padalinys.
1945 miestas perduotas Lenkijai, pavadintas dabartiniu vardu. 1953–75 ir nuo 1999 Nowa Sólė – apskrities centras.
2271
Neusalzburg; Neusalz