núodėmė, religijose – žmogaus nusižengimas dorovės taisyklėms, protui, tiesai, teisingai sąžinei; tai Dievo ir artimo meilės trūkumas dėl netinkamo prisirišimo prie tam tikrų gėrybių. Nuodėmė žeidžia žmogaus prigimtį ir kenkia žmonių solidarumui. Katalikų Bažnyčioje nuodėmė apibrėžiama kaip veiksmas arba žodis, arba troškimas, priešingi amžinajam Įstatymui. Popiežius Jonas Paulius II apaštališkajame paraginime Reconciliatio et paenitentia (1984), remdamasis 2 Tes 2, 7, įvardijo nuodėmę kaip nedorybės slėpinį (lotyniškai mysterium iniquitatis): tai yra Dievo įžeidimas, ryšio su juo nutraukimas, nepaklusnumas jam nevykdant Dešimt Dievo įsakymų. Septuagintoje ir NT vertime į graikų kalbą nuodėmė įvardyta graikiškai harmatia – nusižengimas įstatymui arba asmeniui ar Dievui.

Biblijoje pasakojama, kad Dievo įsakymo nevalgyti uždrausto vaisiaus sulaužymas atskleidžia, jog nuodėmė yra žmogaus laisvo apsisprendimo padarinys (Pr 2, 16–17), todėl nuodėmė išryškina žmogaus atsakomybę už savo veiksmus. Nuodėmė žmogų susieja su piktosiomis jėgomis, kurios veikia pasaulyje ir gali žmogų paversti savo belaisviu (Rom 7, 7–25; Ef 2, 2; 6, 12). Žmogus yra sugundomas paraginimu, kurį jis priima, ir tada nuodėmė įsibrauna į jo sielą (Pr 3, 1–19).

Kitas Dievo atmetimo pavyzdys ryškus Pr 11, 1–9 pasakojime apie Babelio bokšto statybą; atskleidžiamas nuodėmės gebėjimas plisti, įtraukti į blogį vis daugiau žmonių; jie planuoja pastatyti miestą, susiburti į bendruomenę, kuriai nereikia Dievo kaip gyvenimo pagrindo. Čia Dievo atmetimas pasireiškia ne kaip prieštaravimas jam, bet kaip jo užmiršimas ir abejingumas jam. Nuodėmė reiškiasi ne vien konkrečiais veiksmais nukreiptais prieš Dievą, bet apskritai Dievo kūrinio abejingumu Kūrėjui, gyvenant taip, tarsi Dievo nebūtų.

Kita nuodėmės plotmė – artimo meilės trūkumas. Ryšio su Dievu atmetimo padarinys yra žmonių susiskaldymas; čia išskiriamos asmeninė ir socialinė nuodėmė. Asmuo gali būti veikiamas daugelio vidinių ir išorinių veiksnių – gali priklausyti nuo polinkių, trūkumų, įpročių, jam gali daryti poveikį kiti žmonės, visuomeniniai nuostatai. Tai riboja asmens laisvę ir mažina jo atsakomybę ir kaltę. Negalima visiškai ignoruoti žmogaus atsakomybės ir dėl nuodėmingų padarinių kaltinti vien išorinę tikrovę ar asmenybės trūkumus. Kiekviena žmogaus asmeninė nuodėmė veikia bendruomenę ar net visą žmoniją; taip asmeninė nuodėmė įgauna socialinį atspalvį. Dar labiau šis bendruomeniškumo aspektas išryškėja, kai asmeninė nuodėmė prieštarauja socialiniam teisingumui, griauna tarpasmeninius santykius, kėsinasi į pamatines žmogaus teises, prieštarauja bendram visuomeniniam gėriui. Nuodėmė tampa socialine – tai neveiklumas ir abejingumas, neatsakingumas už visuomenės politinę, ekonominę ir socialinę tvarką. Kiekvienas žmogus turi Kūrėjo jam suteiktą prigimtinį orumą, todėl bet koks asmens įžeidimas ar jo prigimtinių teisių suvaržymas yra Dievo įžeidimas.

Nuodėmės skirstomos pagal jų objektą (dorybes, kurioms jos prieštarauja perdėjimu arba trūkumu) ir pagal sulaužytus Dievo įsakymus; pagal veiksmą nuodėmė yra minčių, žodžių, veiksmų ir apsileidimų; pagal sunkumą nuodėmė yra sunki ir lengva – 1 Jn 5, 16–17 nuodėmė iki mirčiai (graikiškai prós thánaton) priešpriešinama nuodėmei ne iki mirčiai (graikiškai mè prós thánanton); mirtis čia suprantama kaip dvasinė mirtis – amžinojo gyvenimo praradimas. Pagal Bažnyčios tradiciją, žmogus, darydamas sunkią nuodėmę, nukreipia save nuo Dievo, kuris yra jo galutinis tikslas ir laimė, pirmenybę suteikia sau pačiam, Dievo sukurtiems kūriniams ar kokiam nors Dievo valiai priešingam dalykui (lotyniškai conversio ad creaturam). Lengva nuodėmė žeidžia žmogaus meilę savo Kūrėjui. Sunki nuodėmė, kai yra 3 sąlygos: svarbus objektas (Dešimt Dievo įsakymų sulaužymas; Mk 10, 19), laisva valia ir sąmoningumas. Nuodėmės pagal sunkumą yra nevienodos: nužudyti yra sunkesnė nuodėmė nei pavogti, turi reikšmės ir kokiems asmenims nusidedama – sunkesnė nuodėmė yra smurtauti prieš tėvus nei prieš svetimą žmogų. Kitos sąlygos – turi būti visiškas nuodėmės suvokimas ir visiškas pritarimas jai – kai suvokiama, kad veiksmas yra nuodėmingas ir priešingas Dievo Įstatymui ir sąmoningai jam pritariama, tada jis tampa sunkia nuodėme. Lengva nuodėmė yra tada, kai nepaisoma moralinių nuostatų dėl ne itin svarbaus dalyko (objekto), trūksta visiško nuodėmės pažinimo arba trūksta visiškos laisvės pritariant veiksmui. Nežinojimas ne dėl savo kaltės gali sumažinti ar net panaikinti nusidedančio žmogaus atsakomybę. Kiti veiksniai (susijaudinimas, aistros, išorinė prievarta ar patologiniai sutrikimai) t. p. gali sumažinti nusidedančiojo laisvę ir atsakomybę, o nežinojimas dėl savo kaltės ne mažina, o didina nusidedančiojo atsakomybę, nes negalima pasiteisinti prigimtinių dorovinių principų nežinojimu.

Sunki nuodėmė naikina žmoguje Dievo meilės dorybę ir pašvenčiamąją malonę, užtraukia pasmerkimo bausmę amžinybėje. Lengva nuodėmė silpnina meilės dorybę, trukdo sielai tobuliau siekti kilnesnio gyvenimo, užtraukia laikinąsias bausmes. Neapgailėtos lengvos nuodėmės pamažu veda žmogų prie sunkių; lengva nuodėmė visiškai nenutraukia žmogaus ryšio su Dievu – per Dievo malonę žmogus gali šį ryšį atitaisyti. Sunkią nuodėmę naikina Atgailos sakramentas (atgaila) arba, jei žmogus nekrikštytas, Krikšto sakramentas; lengvas nuodėmes t. p. naikina Atgailos sakramentas arba gailestis dėl nuodėmės ir pasiryžimas taisytis.

Visa žmonijos istorija yra pažymėta Adomo ir Ievos laisvai padarytos pirmapradės, arba gimtosios nuodėmės. Jos padariniai – Dievo begalinio gerumo įžeidimas, pirmųjų tėvų pirmykščio malonės šventumo praradimas, pažeista santykių tarp kūrinijos darna, mirties ir kančios atsiradimas pasaulyje.

Stačiatikių teologija iškelia pozityvesnį išganymo aspektą, pagal kurį kiekvienas tikintysis per Kristaus malones ir praktikuodamas asketines priemones darosi panašesnis į jį. Šios teologijos kryptis – vis labiau siekti to dvasinio nutyrinimo tampant panašesniu į pirmapradį Dievo kūrinį, todėl pirmiausia akcentuojama ne nuodėmė, bet žmogus, kuris savo pastangomis ir per Dievo malonę tampa vis labiau sudievintas. Protestantiškos pakraipos doktrinose išganymas yra suvokiamas tik vien Dievo malonės dėka ir geri darbai neturi išganomosios prasmės. Pirmųjų tėvų nuodėmė suvokiama tik pesimistiniame kontekste. Žmogaus galimybė savo pastangomis, bendradarbiaujant su Dievo malone, veržtis Gėrio link yra nuvertinama. Šiuo klausimu ypač daug rašė M. Liuteris, J. Kalvinas, vėliau evangelikų liuteronų teologai H. Thielicke ir K. Barthas.

L: R. Blomme L’uomo pecccatore Bologna 1971; R. Koch Il pecccato nel VT Roma 1974; G. Grasso Confessare il peccato, celebrare il perdono Torino 1982; C. Ghidelli Peccato dell’uomo e misericordia di Dio Roma 1983; C. Porro Peccato e riconciliazione Casale Monferrato 1983; G. Tomko Peccato e riconciliazione alla ricerca della grandezza Roma 1983; X. Thevenot Il peccato, che cosa possiamo dirne? Torino 1985; I. Fucek Il peccato oggi. Riflessione teologico-morale Roma 1996; S. Bastianel Teologia morale fondamentale. Moralità personale ethos ed etica cristiana Roma 1998; B. F. Pighin I fondamenti della morale cristiana Bologna 2001; E. Chiavacci Teologia Morale fondamentale Assisi 2007; A. Mariani Il perdono. Cuore dell’esperienza morale Roma 2007; Bibbia e Morale. Radici bibliche dell’agire cristiano Roma 2008.

467

Papildoma informacija
Turinys
Bendra informacija
Straipsnio informacija
Autorius (-iai)
Redaktorius (-iai)
Publikuota
Redaguota
Siūlykite savo nuotrauką