núotaka, jaunóji, ištekanti mergina. Terminas atsirado drauge su patrilokaline santuoka. Lietuvoje mergina buvo vadinama nuotaka nuo tada, kai per piršlybas įteikdavo jaunikiui ir piršliui dovanų (rankšluosčių, juostą) – sutikimo tekėti ženklą. Su jaunuoju sudaro pagrindinę vestuvių porą. 19 amžiaus pabaigoje–20 amžiaus pradžioje nuotakos apranga nesiskirdavo nuo pamergių ir kitų merginų: vestuvėms ji rengdavosi savo geriausiais šventiniais drabužiais. Skyrėsi tik galvos papuošalu – pirktiniu auksinių siūlų galionu ir rūtų vainikėliu; nuo 19 amžiaus pabaigoje–20 amžiaus pradžioje nuotakos ėmė rengtis baltomis suknelėmis, galvą dažniausiai gaubdavo baltu ilgu iki žemės veliumu su rūtų vainikėliu. 20 amžiaus pradžioje nuotakos atliekami apeiginiai veiksmai su tam tikrais vaidybos elementais – rūtų darželio, gimtųjų namų apraudojimas (tikėta, kad per vestuves neverkusiai nuotakai reikėsią verkti visą gyvenimą), tėvų ir draugių atsisveikinimas per mergvakarį, jungtuvių dieną slėpimasis nuo jaunikio kamaroje arba po drobule, anytos, šešuro ir vyro artimųjų apdovanojimas vyro namuose – atspindėjo nuotakos nenorą atsiskirti nuo saviškių ir įsiteikimą jaunojo pusei. 19 amžiaus antroje pusėje–20 amžiaus pradžioje nuotaka prieš vestuves eidavo atsisveikinti su kaimynais (paprotys ilgiausiai išliko Dzūkijoje). Per vestuves atlikdama įvairius magiškus veiksmus nuotaka manydavo išvengsianti blogybių, nelaimių, padėsianti draugėms greičiau ištekėti. 20 amžiaus antroje pusėje daugelis maginę prasmę turėjusių papročių išnyko. Nuotaka iki šiol per vestuves apdovanoja vyro tėvus, rečiau brolius, seseris, senelius.
L: I. Čepienė Lietuvių liaudies vestuvių veikėjai Vilnius 1977.