óbelys, daugiamečiai sėklavaisiniai vaismedžiai. Kilę iš erškėtinių (Rosaceae) šeimos kelių obels genties rūšių, iš kurių dažniausiai auginama miškinė obelis (Malus sylvestris). Dauguma botanikų visas kultūrines obelis laiko viena kultūrinės kilmės rūšimi – namine obelimi (Malus domestica), kilusia iš miškinės obels, žemosios obels (Malus pumila) ir jos atmainų. Obelų veislių yra apie 36 000. Vaismedžiai išgyvena iki 100 m., 10–15 m aukščio. Jiems tinka vidutinio sunkumo dirvožemiai. Obelų vainikai piramidiški arba rutuliški. Lapai kiaušiniški, apskriti, elipsiški; rinčiuotais, dantytais arba pjūkliškais pakraščiais. Žiedai rausvi, rečiau balti, raudoni, dvilyčiai, susitelkę į skėtiškus žiedynus.
obels žiedai
Vaisiai
naminės obels šakelės su vaisiais
Vaisiai apvalūs, ritiniški, apvaliai ritiniški, kiaušiniški, kūgiški, apvaliai kūgiški, vapiški; būna maži (26–50 g), vidutiniai (76–100 g), dideli (126–175 g), labai dideli (daugiau kaip 175 g). Daugumos obelų veislių obuolių odelės paviršius nevienodos spalvos: viena spalva šviesesnė (pvz., žalsva, žalsvai gelsva, šviesiai geltona, auksinė) vadinama pagrindine, kita ryškesnė (pvz., oranžinė, plytinė, rausva, raudona, purpurinė) – papildomąja. Minkštimas baltas, kreminis, gelsvas, žalsvas, rausvas, raudonas; tirpstantis, sviestinis, švelnus, purus, smulkiai arba stambiai grūdiškas, rupus, tankus. Obuoliai būna saldūs, rūgštokai saldūs, rūgščiai saldūs, saldokai rūgštūs, saldžiai rūgštūs, vyno saldumo, vyno rūgštumo. Valgomi švieži, džiovinti ir apdoroti; turi 80–88 % vandens, 5–15 % cukrų, 0,2–1,2 % rūgščių, 1,5–46 mg% vitamino C, pektinų, mineralinių ir aromatinių medžiagų.
Pagal obuolių vartojimo laiką obelų veislės skirstomos į vasarines (‘Abrikosinis’, ‘Alemanda’, ‘Avenarijus’, ‘Baltasis alyvinis’, ‘Close’, ‘Geltonasis arkadas’, ‘Konfetnoje’, ‘Korobovka’, ‘Melba’, ‘Persikinis’, ‘Pilkasis alyvinis’, ‘Poema’, ‘Popierinis’, ‘Suislepp’ (‘Avietinis’) – vaisiai prinoksta liepos–rugpjūčio pabaigoje, vartojami 2–3 savaites ir ilgiau), rudenines (‘Auksis’, ‘Beržininkų ananasas’, ‘Beržininkų avietinis’, ‘Delikates’, ‘Keistutis’, ‘Milton’, ‘Orlovskoje polosatoje’, ‘Paprastasis antaninis’, ‘Prima’, ‘Rudeninis dryžuotasis’, ‘Rudenis’, ‘Sierinka’, ‘Zorenka’, ‘Žemaičių grietininis’, ‘Žiguliovskoje’ – vaisiai prinoksta rugsėjo mėnesį, vartojami 1–3 mėn.) ir žiemines (‘Aldas’, ‘Antej’, ‘Baltarusijos sinapas’, ‘Bogatyr’, ‘Bosanova’, ‘Cortland’, ‘Fameuse’ (‘Snieginis’), ‘Kaunis’, ‘Kulikovskoje’, ‘Landsberger Renette’ (‘Landsbergo renetas’), ‘Lauda’, ‘Lietuvos pepinas’, ‘Lobo’, ‘McIntosh’ (‘Mekintošas’), ‘Melrose’ (‘Melrouz’), ‘Moskovskoje zimneje’, ‘Noris’, ‘Puikis’, ‘Reinette Coulon’ (‘Kulono renetas’), ‘Rubin’, ‘Sinap orlovskij’, ‘Skaistis’, ‘Sparten’ (‘Spartan’), ‘Šafraninis pepinas’, ‘Štaris’, ‘Transparente de Cronsels’ (‘Kronselinis’), ‘Vytenis’, ‘Wealthy’ (‘Uelsi’), ‘Zviozdočka’ – vaisiai prinoksta lapkričio–sausio mėnesiais, išsilaiko iki vasario–birželio).
obuolių derlius
Miestų želdynuose, botanikos ir mėgėjų soduose dar auginamos dekoratyvinės obelų veislės. Lietuvoje išvestos žinomesnės dekoratyvinės veislės ‘Gracia’, ‘Perlas’, ‘Red Elegance’, ‘Rylio’, ‘Vaja’.
Obelų spuriškosios formos
Obelų spuriškosios (angl. spur – pentinas; atsikišusi medžio šaka) formos yra obelys, kurios anksti suformuoja vaisines šakeles ir anksti dera. 1921 tokiomis savybėmis pasižymintys vaismedžiai pastebėti Jungtinėse Amerikos Valstijose ir jau apie 1952 jie buvo plačiai auginami soduose. Daugelis spuriškųjų formų atsirado įvykus kai kurių veislių natūralioms mutacijoms (pvz., ‘Starkrimson’, ‘Redspur Delicious’ iš ‘Starking Delicious’). Spuriškųjų formų obelys yra maždaug trečdaliu mažesnės už veisles, iš kurių jos kilo. Jų vaismedžių vainikas dažniausiai kompaktiškas, ūglių tarpubambliai sutrumpėję, ūgliai trumpi ir stori. Šoniniai pumpurai gerai išsivystę, todėl kitais metais daugelis išsprogsta ir išauga mažosios vaisinės šakelės – spurai. Ūgliai išaugina 15–20 % daugiau lapų, juose daugiau chlorofilo, vyksta intensyvesnė fotosintezė. Vaismedžiai anksčiau, gausiai ir dažniausiai reguliariai dera. Spuriškumas paveldimas požymis, todėl atliekant selekciją galima išvesti šiomis savybėmis pasižyminčias veisles. Jos dažnai auginamos intensyviuose versliniuose soduose, nes į ploto vienetą galima pasodinti daug vaismedžių ir gauti gausų derlių. Skiriamos dvi spuriškosios formos – koloninė ir kompaktiška. Koloninei formai būdingos kelios vertikaliai augančios šoninės šakos, rečiau vienas liemuo, apaugęs mažosiomis vaisinėmis šakelėmis ir pavienėmis trumpomis šoninėmis šakomis. Ūgliai dažniausiai su trumpais tarpubambliais, storesni negu įprastų vaismedžių, trečdalis jų nuo pagrindo ar iki vidurio pirmaisiais metais suformuoja mažąsias vaisines šakeles, antraisiais metais tokios šakelės užauga ant viso ūglio. Pirminė forma yra veislės ‘McIntosh’ natūralus mutantas ‘McIntosh Wijcik’, kurį D. Fisheris 20 a. 7 dešimtmečio pradžioje rado Kanadoje, Britų Kolumbijos provincijoje. ‘McIntosh Wijcik’ naudotas selekcijoje ir Europoje, išvestos veislės ‘Charlotte’, ‘Maypole’, ‘Telemon’, ‘Tuscan’ ir kitos. Kompaktiškajai formai t. p. būdingi storesni metūgliai, trumpesni tarpubambliai, nedaug, dažniausiai į viršų augančių, pagrindinių šakų su retai išsidėsčiusiomis antros eilės šakomis. Jų vainiko apimtis mažesnė negu įprastos formos obelų, auga silpniau, šakos didesnio skersmens, tvirtos, apaugusios mažosiomis vaisinėmis šakelėmis.
Obelų dauginimas
Obelys dauginamos skiepijimu, sėklomis (poskiepiams išauginti ir selekcijai), atlankomis ir auginiais. Produktyviausios 15–30 metų.
Lietuvoje
Lietuvoje yra apie 1000 obelų veislių. Jos tiriamos Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro Sodininkystės ir daržininkystės institute. Koloninių obelų selekcija pradėta 1988. Lietuvos soduose apie 55 % visų vaismedžių yra obelys.
Ligos ir kenkėjai
Dažniausios ligos: rauplės, puviniai, paprastasis vėžys (augalų vėžiai). Kenkėjai: obeliniai amarai, obelinė blakutė, obelinis cigarsukis, obelinė kandis, obelinis žiedgraužis, obuolinis pjūklelis, obuolinis vaisėdis.