obodritai

obodrtai, bódričiai, Šiaurės Palabio slavų genčių grupė. 8−9 a. apsigyveno Meklenburgo įlankos pakrantėse tarp Travės ir Warnowo upių (dabar Vokietijos Meklenburgo-Pomeranijos žemės šiaurinėje dalyje ir Holšteine). Vertėsi žemdirbyste, žvejyba, medžiokle, prekyba, statė miestus tvirtoves (didžiausias − Rarogas). Nuolat nesutarė su kaimynais liutičiais ir saksais, 808−1200 kariavo su Danijos karaliais, dėl to buvo Frankų imperijos sąjungininkai. Iš pradžių jiems vadovavo renkami, nuo 11 a. valdžią paveldintys kunigaikščiai. Nuo 9 a. tarp obodritų pradėta skleisti krikščionybė. Stipriausi valstybiniai dariniai buvo sukurti valdant kunigaikščiams Pribyslavui I (apie 1135−46) ir Niklotui (apie 1135−60). 1170 obodritai pripažino Šventosios Romos imperijos imperatoriaus viršenybę, įkurta Meklenburgo slavų kunigaikštystė. 1147 prieš obodritus surengtas kryžiaus žygis; kunigaikščio Nikloto vadovaujami jie atsilaikė, bet pasipriešinimo pamatas buvo palaužtas (sugriauti miestai, suiro prekybiniai ryšiai). Vėlesniais amžiais obodritai germanizavosi (19 a. pradžioje jų kalba dar kalbėta Žemutinėje Saksonijoje).