òdė (gr. ōdē – giesmė), lyrikos žanras, proginis panegirinis eiliuotas kūrinys, kuriame šlovinama žymus asmuo, svarbus istorinis įvykis, valdovo jubiliejus ar valstybinė šventė. Būdinga patetika, sentimentalumas, retorika, mitologiniai motyvai, hiperbolizacija, strofinė sandara. Kilo iš senovės graikų chorinių giesmių, garbinančių didvyrius, todėl kartais odės terminas vartojamas kaip himno ir ditirambo sinonimas, bet odei būdinga ryškesnė literatūrinė forma.
Antikos laikotarpiu susiklostė 2 skirtingi klasikiniai odžių modeliai – graikų kalba rašytos Pindaro odės, kurias sudarė vadinamoji strofinė triada (strofa, antistrofa ir epodas), ir lotynų kalba rašytos Horacijaus odės, sudarytos iš pastovių strofų – stansų. Renesanso laikotarpiu odžių parašė K. Celtesas, U. von Huttenas (Vokietija), P. Ronsard’as (Prancūzija), J. Kochanowskis (Lenkija). Labiausiai paplito klasicizmo laikotarpio odės, rašytos aukštuoju stiliumi su kreipiniu į adresatą. Baroko ir klasicizmo žymiausi rašytojai – N. Boileau, F. de Malherbe’as, J.‑B. Rousseau, Voltaire’as (visi Prancūzija), M. Opitzas, G. R. Weckherlinas (abu Vokietija), A. Cowley (1618–67), J. Drydenas, B. Jonsonas, J. Miltonas, A. Pope’as (visi Didžioji Britanija), M. Cheraskovas, M. Lomonosovas, A. Sumarokovas, V. Trediakovskis (visi Rusija), I. Krasickis, A. T. S. Naruszewiczius, S. Trembeckis (visi Lenkija). Romantizmo laikotarpiu pasikeitė tematika, nors išlaikytas pakilus stilius, bet atsisakyta retoriškumo, odės priartėjo prie lyrinės filosofinės poemos; vyravusius antikinius mitologinius įvaizdžius pakeitė nacionalinė mitologija. Turinys įgijo programiškumo, skelbti autoriaus pasaulėžiūros ar politiniai etiniai principai, filosofinės idėjos (F. Schillerio odė Džiaugsmui / An die Freude 1785, A. Mickevičiaus Odė jaunystei / Oda do młodości, išspausdinta 1827). Odžių parašė J. W. Goethe, F. Hölderlinas, F. G. Klopstockas (visi Vokietija), V. Hugo, A. M. L. de Lamartine’as, A. de Musset (visi Prancūzija), G. Byronas, S. T. Coleridge’as, T. Gray, J. Keatsas, P. B. Shelley, W. Wordsworthas (visi Didžioji Britanija), G. Deržavinas, M. Lermontovas, A. Puškinas, A. Radiščevas (visi Rusija), A. Mickevičius, J. Słowackis (abu Lenkija).
Odė lietuvių literatūroje
Lietuvių literatūroje odžių lotynų kalba 17 a. parašė M. K. Sarbievijus. A. Strazdas lenkų kalba sukūrė odę Giesmė Rygos miestui pagerbti (Kant na pochwałę miasta Rygi 1824). Pirmąsias odes lietuvių kalba parašė S. T. Stanevičius (Šlovė žemaičių 1829) ir D. Poška (Pas Jo Mylistą Dauggalį Mykolą Zaleckį, Storostą Šventiškį ir kita). Žanro stilistika artima kai kuriems V. Kudirkos, Maironio, L. Giros, J. Janonio pilietinės tematikos eilėraščiams. Bruožų turi V. Mykolaičio‑Putino, A. Maldonio ir kitų poetų kūriniai.
2271